– Vis dažniau išgirstame apie nepasidalijamą turtą, problemas dėl asmeninių reikalų, reikalavimus pasidalinti ginklus, meilės istorijas ir kt. Kodėl nebandote susitarti? Galbūt dar būtų pavykę išsaugoti ir šeimą, jei nebūtų prasidėjusios dalybos ir ginčai?
– Santykių jau nebus jokių. Lengvai ir greitai išsiskiria tik tie, kurie nieko neturi. Visos iki šiol buvusios šių skyrybų istorijos buvo iš Monikos pusės, nes jai reikėjo tai grožio kliniką, tai dainą reklamuoti. Turbūt jei ne tai, niekas jomis ir nesidomėtų. Skyrybos yra normalus gyvenimo įvykis ir turbūt nėra giminės, kurioje nebūtų skyrybų.
Daugiausiai klausimų vis dėlto iškyla dėl vaikų. Iš mano pusės aktualiausias klausimas – sūnus Gabrielius. Monikai skyrybos neįdomios ir šį klausimą ji yra atidavusi advokatams, kuriems, žinoma, svarbios ne vaiko teisės, o atlygis. Ji sakė, kad jai nieko nereikia, bet 7000 eurų už teisines paslaugas yra nemaži pinigai. Ji iki galo nesupranta, kad teisininkai už savo darbą pinigus vis tiek atsiims, o mes juk galėtume juos skirti vaikui išlaikyti.
– Neseniai socialiniame tinkle „Facebook“ Monika pareiškė, kad dėl smurto ir agresijos surakintas buvote vežamas į policijos komisariatą. Buvote pakėlęs ranką prieš ją?
– Niekada nesu prieš Moniką smurtavęs. Sakau tai viešai ir su visa atsakomybe. Niekada.
– O kaip pavyko išsiskirti su pirmąja žmona?
– Galiu pasakyti, kad šiandien turiu labai gerą draugę. Ir jei vaikai neklauso, ji skambina man ir sako. Palaikome ryšį dėl vaikų ir tikrai gerai, žmogiškai sutariame. Net ir šioje byloje ji palaiko mane, sako, kad nereikėtų nerimauti ir esu geras tėtis.
Skiriantis buvo visko. Tikrai buvo skaudu ir buvo jausmų, bet šiandien esame geri draugai ir kartu rūpinamės savo dukromis.
– Tačiau jūs buvote neištikimas pirmajai žmonai. Nesigailite to?
– Taip. Tai yra faktas. Tačiau ji apie neištikimybę sužinojo tik po skyrybų praėjus šešiems metams. Suvažinėdavau į Uteną taip, kad niekas net nepastebėdavo, jog dingdavau per Kalėdas. Tačiau vėliau mama ir sesuo sužinojusios supyko, jog iš pradžių slėpiau sūnų. Esu kaltas ir nerandu sau jokių pasiteisinimų. Manau, kad šią kaltę jausčiau visą gyvenimą ir niekas manęs nepateisins prieš ją.
Tik dėl sūnaus Andriaus nesigailiu. Jis puikus vaikinas. Bendraujame ir džiaugiuosi, koks jis užaugo. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo vaikais.
– Esate man sakęs, jog jaučiate nuoskaudą dėl iširusios pirmosios santuokos. Tiesa?
– Apgailestauju, kad iširo ši santuoka ir dukroms teko gyventi iširusioje šeimoje. Jei galėčiau sugrąžinti laiką atgal, viskas būtų kitaip.
Manau, kad vaikai tikrai neturi kentėti ir gyventi atskirai nuo tėvų. Visa kita yra greitai bėgantis gyvenimas. Dar vakar būdamas darbe peržiūrėjau senas nuotraukas. Ten – vos metukų amžiaus vyresnėlė Andrėja, o dabar jai jau aštuoniolika. Kaip greitai prabėgo visi šie metai. Baisu buvo suvokti, kaip greitai bėga laikas ir tai nepriklauso nuo mūsų. To neįmanoma sustabdyti. Suvokiu tai jau dabar.
– Kas tuomet nutiko, kad antroji santuoka tokia įtempta ir nepavyksta jos taikiai nutraukti?
– Manau, kad tai yra draugių įtaka, patarimai. Ir jos kalba, vartojami negatyvūs žodžiai atsirado tik dabar. Ji dirba vienoje televizijos žaidimų įmonėje, o ten tai yra įprasta tokia kalba. Juk mums visiems didelę įtaką daro aplinka, kurioje užaugome, mokėmės ir dirbame. Ji dirba aplinkoje, kur įprasta kalbėti apie kvailus dalykus, plepėti ir keiktis. Su laiku tai padaro įtaką žmogui.
– Jei ji su jumis bendrauja naudodama keiksmažodžius, ar to neišmoko vaikas?
– Ne. Monika yra gera ir rūpestinga mama. Ji dėl uodo įgėlimo gali sukelti paniką. Ji itin rūpinasi vaiku ir man tai patinka.
– Jūsų požiūriai dėl vaiko auklėjimo išsiskyrė kaip ir gyvenimo keliai?
– Mums abiems svarbu, kad vaikui viskas būtų gerai. Tačiau taip, tai kiek skiriasi. Manau, kad tai yra iš šeimos. Aš buvau auklėjamas kitaip. Niekas manęs nepaisė. Man nukritus tėvai tiesiog liepdavo keltis ir eiti toliau.
Tik seserį, kaip mergaitę, labiau užjausdavo, paguosdavo. Esu dėkingas tėvams už auklėjimą. Būtent tai ir padėjo man visada atsitiesti bei eiti toliau. Gyvenime vadovaujuosi taisykle, kad jei kas nepavyksta – užverčiu lapą ir einu toliau. Triskart gyvenime viską pradėjau ne nuo nulio, o skolų. Iš pradžių reikėjo atiduoti skolas ir tada pradėti užsidirbti.
Mano draugai panevėžiečiai vakar atvažiavo ir pasiskundė, kad turi problemą. Atkirtau, kad jie neturi problemos. Problemų turi žmonės onkologinėje ligoninėje, o jie teturi darbinius klausimus, kuriuos reikia išspręsti. Padėjau spręsti tuos klausimus. Kartais mes tikrai sureikšminame tai, kas visiškai neturi prasmės.
– Ar jūs pats turite problemų? Kokiais rūpesčiais gyvenate vykstant skandalingam skyrybų procesui? Kas kelia didžiausią nerimą?
– Ne, neturiu. Visa mano šeima yra sveika. Turi tik labai daug darbinių klausimų, dėl kurių man skauda galvą. Kažkas nesiseka, o kažkur reikia tiesiog ilgiau paieškoti išeities. Jei ir žmona palieka, tai nėra problema. Šita paliko – bus kita. Problema būtų gulint ligoninėje išgirsti gydytojo diagnozę ir nuosprendį, kad liko mėnesis gyventi.
Manote, kad turite problemų? Visa tai puikiai išgydo onkologinė ligoninė. Ten yra nemažai vaikų iš rajonų, kuriuos prižiūrėti tėvai neturi galimybių. Jie atvežti ir jei pagis – pasiims, o jei ne...palaidos.
Tačiau tie vaikai taip suplanuoja savo gyvenimą, kad sunku patikėti. Tai priverčia pervertinti savo egzistavimą. Tokiems vaikams tikrai reikia padėti. Galima padovanoti kokį telefoną, žaislą, kad turėtų kuo užsiimti, kuo pažaisti ligoninėje.
Jei atvirai, po tokių vizitų tik grįžti į automobilį, kokią valandą pabliauni ir važiuoji toliau. Vaikai sveiki, tėvai sveiki, sesuo sveika, o ko dar reikia? Viskas pas mane yra gerai. Ir Monikai linkiu tik geriausio. Noriu, kad ji būtų sveika ir laiminga. Jaučiuosi atsakingas už tuos, kuriuos sutinku savo gyvenimo kelyje.
Knygoje "Mažasis princas" yra labai teisingai rašoma, kad tampi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini. Tikiu tuo ir stengiuosi taip gyventi. Nenoriu, kad Monika kentėtų. Tikrai nenoriu. Kad ir kas gyvenime nutiktų, ji niekada nebus man svetima. Mus jungia bendra praeitis ir sūnus. To niekas nepakeis.
Galbūt nesutapo mūsų požiūriai ir asmenybės. Ji norėjo, kad ramiai sėdėčiau namuose, o man vis reikia dirbti, uždirbti ir eiti į priekį. Negaliu stovėti vienoje vietoje ar turėti pastovias darbo valandas. Veikla man suteikia jėgų ir aš be to negaliu. Pavyzdžiui, ant manęs supykdavo jei pavėluodavau į vakarienę, nes užtrukdavau verslo susitikimuose. Prašydavau jos gaminti mažiau ir suprasti, tačiau skyrėmės. Ji turėjo ribas, o aš jų neturėjau. Manau, kad kaltas esu aš, nes man reikia eiti, žiūrėti, tobulėti, bandyti ir dirbti. Su pirma žmona to nebuvo.
– Vis dėlto daugiausiai klausimų visuomenėje sukėlė tai, kad kai susipažinote Monika buvo mokinė. Kokią bendrą kalbą gali rasti subrendęs vyras, kuris jau turi vaikų, kuria karjerą ir mokinė?
– Aš labai retai būnu namuose. Aš tik grįžtu, apsisuku ir išvažiuoju. Jai tuo metu tai buvo patogu. Niekas nesuko galvos ir ji turėjo savo rūpesčius, mokslus. Man taip pat buvo patogu. Aš niekada negalėjau ir negalėsiu gyventi vienas, nes negaliu grįžti į tuščius namus. Didžiausia laimė, kad kartu dabar gyvena dukra. Tačiau tušti namai – ne man. Toks mūsų bendravimas buvo abipusiai naudingas. Vėliau turbūt ji užaugo kaip asmenybė ir pradėjo daugiau reikalauti.
Mes visi vieni kitais naudojamės. Tik skiriasi to forma. Ji gavo žinomumą, o aš, būdamas subrendusiu vyru, turėjau jauną moterį. Galima sakyti ir taip.
– Nejau šiuose santykiuose niekada nebuvo nuoširdumo?
– Iš mano pusės jis buvo visada. Nėra taip, kad visiškai nėra jausmų ir širdies neskauda. Tačiau tai nebėra mano pirmosios skyrybos ir viskas pasikeitė. Didelis kelias nueitas ir neverta graužtis. Užverčiu praeities lapą ir einu toliau. Neleidžiu sau liūdėti, nes nematau prasmės.
Esu gyvenime patyręs labai daug išdavysčių tiek iš moterų, tiek verslo partnerių ar politinių bendražygių pusės, todėl daug pamokų išmokau ir nebededu vilčių. Juk ne veltui sakoma, kad išbandymus Dievas siunčia tik tiems, kurie gali juos pakelti. Reiškia, esu pakankamai stiprus, kad tai pakelčiau.
– Ką jaučiate dabar?
– Dabar Monikai nebėra jokių jausmų. Tačiau žinau, kad tas gyvenimas greitai pralėks ir nėra ko draskytis, pyktis. Tie jausmai visada būna pradžioje, o vėliau viskas išblėsta. Su pirmąja žmona išgyvenome dešimt metų kartu ir po šių skyrybų daug ką supratau. Žinau, kad kitaip nebus. Tik reikia pragyventi visą šį etapą. Ji galbūt jau turi antrąją pusę ir mano gyvenime kas nors atsiras. Apie tai mes nesikalbame.
– Ar pasikalbate su Monika? Ji sako, kad telefonu bendraujate gražiai.
– O ką aš jai turiu pasakyti? Ji nėra kvaila ir supranta, ką daro. Lygiai tas pats ir dėl jos meilės vaikui demonstravimo socialiniuose tinkluose. Viskas daroma dėl to pačio. Ji supranta, ką daro ir vardan ko. Ji nori paveikti teisinį procesą. Juk teisėja taip pat mato žiniasklaidą ir norom ar nenorom formuoja savo nuomonę. Tai veikia visus.
– Ji yra minėjusi ir tai, jog jūsų kelyje buvo ne viena moteris ir ne vienas romanas.
– Galiu jums pasakyti vieną dalyką. Romanas yra kai tu žmogui skiri dėmesį, kažką planuoji, darai ir kuri kitus santykius žmogui už nugaros. Tačiau jei kažkam atrašai ar pasikalbi, nemanau, kad tai yra neištikimybė. Tai tik nekaltas flirtas. Pripažįstu, kad taip neturėtų būti, bet tai yra for fun ir niekada nenuėjo toliau.
Aš gyvenime nebuvau sutikęs pavydesnio už Moniką žmogaus. Ji visada kontroliavo mane. Kiekvieną žingsnį ir žinutę. Ji žinojo mano socialinių tinklų ir elektroninio pašto slaptažodžius. Natūralu, kad iš praeities ateidavo kokios nors žinutės, bet tai yra natūralu. Negaliu kontroliuoti žmonių iš praeities, kurie man ką nors parašo.
Paskutinis pavyzdys, kurį prisimenu ir kuris buvo traktuojamas kaip neištikimybė yra visiškas absurdas. Stovėjau oro uoste laukdamas skrydžio į Vilnių. Priėjo pirmąkart lėktuvu skrendanti mergina ir aš jai paaiškinau, kur eiti, ką daryti. Išskridome skirtingais lėktuvais, tačiau rado mane „Facebook“ ir paklausė, kaip sekasi. Monika tai pamatė. Atvirai jai papasakojau situaciją, tačiau tai viskas. Ji mane apšaukė, kad ieškau naujų santykių bei iškėlė didelį skandalą. Ji apkaltino mane neištikimybe, kurios nebuvo. Jei žmogus labai pavydus, jam nereikia nieko aiškinti. Jis tiki tik savo tiesa.
– Tačiau jei buvote kartą neištikimas ir tai pripažinote pats, galbūt kartojasi sena istorija ir Monikos pavydas turi pagrindą?
– Kaip sakoma, protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvaili iš savų. Tačiau tikiu, kad kvaili apskritai nesimoko. Aš išmokau šią savo pamoką.
– Šiandien jūsų širdis laisva?
– Taip. Sau leisiu pradėti naujus santykius tik kai būsiu oficialiai išskirtas ir rankose laikysiu skyrybų dokumentus. Manau, kad kitaip tai būtų neteisinga. Tik kai gausiu oficialius dokumentus viskas pasikeis.
– Kokio bendravimo su žmona sieksite ir kaip turėtų atrodyti jūsų ateitis?
– Aš puikiai suprantu, kad mamos vaikui niekas nepakeis, kokia ji bebūtų. Viskas, ko norėčiau dabar, tai kad nebūtų manipuliavimo vaiku. Jei teismo sprendimu vaiko globa atiteks Monikai, prašysiu, kad galėčiau su juo praleisti kuo daugiau laiko.
Jis dar kol kas nesupranta šių skyrybų, nes yra per mažas. Tačiau jam reikia abiejų tėvų. Ir kai pats jį pasiimu kitą dieną jis jau klausia, kur mama, sesuo. Jam reikia artimųjų.
Aš atvirai galiu pripažinti, jog labiausiai norėčiau atsiprašyti tėvų, kad nesukūriau tokios gražios šeimos, kokioje užaugau pats.
