Tikrai neverta skubėti piktintis straipsnio antrašte – viskas turi savo logiką. Net ir kaina, kuri nėra nėra vieno pagarsėjusio pajūrio kurorto verslininkams neretai prikaišiojamos ydos – gobšumo priežastis. Žinoma, gurmė patiekalų mėgėjai Frydrichshafene gal ir nusiviltų.
Ne tik todėl, kad Lietuvių pamėgtas ir nacionaliniu patiekalu pelnytai (arba nebūtinai) vadinamas cepelinas šiame jaukiame Bodeno ežero (dar vadinamo Konstanco ežeru) pakrantės miestelyje negaminamas iš kosmose užaugintų bulvių, negardinamas nykstančios rūšies šerniuko filė įdaru, nebarstomas paauksuotais spirgais.
Iš tikrųjų čia nerasi ir paprasčiausių cepelinų porcijos. Šnicelį, riebią karką – prašom nors ir karštą vidurdienį, o cepelinų – nein. Was its das? Skamba kaip nesusipratimas, tiesa?
Vis dėlto kainoraštis aiškus: už 195 eurus ryte pusvalandį galėsite mėgautis cepelinu. Tik kitokiu, nei esame įpratę. O jei norite 2 valandų patyrimo virš ežero, teks suploti ir visus 825 eurus už asmenį. Dar daugiau teks sumokėti, jei cepeline norėsite susituokti – net ir tai įmanoma! Lietuviams pažįstamo patiekalo, greičiausiai, neparagausite, bet tikėtina, kad skrydžiu liksite patenkinti.
Ne lėkštėje, o danguje
Nors pakilus nuo šiais sunkiais ir riebiais bulviniais patiekalais nukrauto mamos ar močiutės stalo tuo gali būti sunku patikėti, būtent skrydis siejamas su originaliuoju cepelinu.
Lietuvoje tai, kas vadinama cepelinu, gaminta dar XIX amžiuje, tik turėjo kitus pavadinimus – virtiniai, bulvinė banda, bulviniai kaldūnai, kukuliai, kleckai.
Tarkuotų bulvių cepelinai ir virtų bulvių didžkukuliai su varškės įdaru masiškiau virtuvėse paplito sovietmečiu: kaloringas, sotus, nebrangus patiekalas, kurį įgudę virtuvės virėjai gali nesudėtingai pagaminti iš anksto. Skubančiame XXI a. pasaulyje cepelinai virto labiau šventiniu, proginiu arba turistų nokautavimo patiekalu. O prie ko čia skrydis?
Cepelino pavadinimą Friedrichshafene sieja su tam tikros rūšies orlaiviais, dar vadinamais dirižabliais. Pastarojo prancūziško žodžio vokiečiai purtosi ir vadina milžinišką skraidantį aparatą taip, kaip daugiau, nei prieš šimtmetį – cepelinais.
Priežastis paprasta: būtent Frydrichshafene 1900 metų liepos 2-ąją į orą pakilo pirmasis Ferdinando von Zeppelino sukurtas aerostatas LZ-1 su dviem 14 arklio galių varikliais. Su 5 įgulos nariais pakilęs į 410 metrų aukštį ir nuskridęs vos 6 km cepelinas trenkėsi į žemę ir buvo apgadintas.
Netoli Frydrichshafeno esančiame Konstance kilmingoje šeimoje gimęs F. Von Zeppelinas tuo metu buvo tarnybą baigęs vokiečių generolas, JAV Pilietinio karo metais susižavėjęs karybai naudotų oro balionų ir aerostatų galimybėmis.
Ir nors Vokietijos kariškiai iš pradžių nebuvo sužavėti šio lėto, vėjo blaškomo orlaivio galimybėmis, pirmosios nesėkmės ir cepelinų avarijos nesustabdė užsispyrusio F. Von Zeppelino.
Investavęs visas savo, rėmėjų lėšas, netgi užstatęs dabartinės Latvijos dalyje gimusios žmonos nekilnojamą turtą inžinierius pasiekė savo: sudužus 4-jam cepelinui LZ-4, rėmėjai paaukojo 6 mln markių ir 1908 m. buvo įsteigta bendrovė „Luftschiffbau Zeppelin“. Aviacijos aušros įkarščio apkvaitinti ar pragmatiškesnių tikslų vokiečiai tokius orlaivius ėmė statyti vis galingesnius, didesnius, o jų keliamoji galia išaugo nuo pusantro šimto kilogramų iki keliasdešimt tonų.
Per pirmuosius 6 veiklos metus Vokietijoje pastatyti cepelinai atliko 1,6 tūkst. skrydžių, kurių metu buvo nugabenta 37250 žmonių. „Luftschiffbau Zeppelin“ veikia iki šiol.
Pavadinimo kilmę gaubia mitai
„Kompanija vis dar ta pati, kurią įkūrė grafas Zeppelinas, bet patys orlaiviai jau kitokie, kitokia jų vidinė struktūra, be to, cepelinai naudoja saugesnį helį, o ne vandenilį“, – DELFI teigė šiuolaikinius orlaivius Zeppelin NT gaminančios „Zeppelin Luftschifftechnik“ vadovas Eckhardas Breueris. Jo teigimu, vien Frydrichshafene naudojami du cepelinai sezono metu – nuo vasario iki lapkričio kasmet nugabena apie 20 tūkst. keleivių. Jie yra saugūs ir išvysto 125 km/h greitį.
Pirmieji cepelinai buvo lėti, nerangūs, o svarbiausia – pavojingi įguloms. Frydrichshafene esančiame cepelinų muziejuje iki šiol yra įrėmintas 1937-ųjų gegužę išleisto dienraščio „The New York Times“ puslapis, skirtas orlaivio „Hindenburg“ tragedijai.
Gegužės 6-ąją leisdamasis šis vandenilio pripildytas cepelinas sprogo prieš kameras, o katastrofos nuotrauka tapo viena garsiausių pasaulio istorijoje. Visuomenės pasitikėjimą tokiais orlaiviais pakirtusios nelaimės metu žuvo 36 žmonės. Viena aukų – ligoninėje nuo žaizdų miręs orlaivio kapitonas Ernstas Lehmanas.
Būtent jo pilotuojamas cepelinas LZ-98 1916 m. vasario mėn. įsikūrė Kaune, dabartinio Dariaus ir Girėno aerodromo teritorijoje, kur buvo įrengtas milžiniškas 240 m ilgio, 44 m pločio ir 40 m aukščio metalinio karkaso angaras dengtas lentomis ir stiklo langais.
Panašų, vokiečių kariškių cepelinu vadinamą grėsmingą kovinį orlaivį kauniečiai pirmą sykį išvydo dar 1915 m. gegužės 21-ąją. Apie 3 val. ryto iš Nemuno pusės išniręs cepelinas bombardavo tvirtovę, tačiau nepataikė – vėjo nuneštos bombos sprogo šalia Karmelitų bažnyčios.
Apie cepelinų grėsmę žinoję rusų kariškiai iš anksto ruošėsi šaudyti į kelias tonas bombų gabenti galėjusį orlaivį, tačiau antpuolio metu į cepeliną taip ir nepataikė, o cepelinas ramiai nusklendė prie tvirtovės II-ojo forto, kur kilo panika.
„Žiūrim išbėgę iš kareivinių – ogi iš tikrųjų aiškiausiai matyt, šmėkso padangėj lyg koks cigaras. Tvirtovėj pyška visais kampais, matyt, šaudo į tą cigarą“, – pasakojo tvirtovės karys lietuvis A. Vireliūnas. Į cepeliną veltui šaudantys kareiviai panika užkrėtė ir atsibudusius civilius.
„Gesinkite šviesas! Moterys, nusiimkite nuo galvų baltas skareles, cepelinas pamatys!“, – rėkė kariai. Orlaivis surengė dar vieną ataką – liepos 19-ąją bombardavo Vilniaus geležinkelio stotį. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas Petras Klimas vėliau savo dienoraštyje pažymėjo šį įvykį.
„Vokiečių cepelinai ir aeroplanai nenustoja lankę Vilniaus. Buvo jie naktį, iš ryto ir dieną. Savo bombomis sutrupino garvežį, sužeidė du kareivius ir gailestingajai seselei ranką nutraukė“, – rašė jis. Tuomet Lietuvos teritorijoje jau gaminti į šiuolaikinius cepelinus panašūs patiekalai, tad neatmetama, kad jiems prigijo universalus, į siaubą kėlusį orlaivį panašaus kukulio pavadinimas
„Bulvinių patiekalų plitimas Lietuvoje glaudžiai susijęs su bulvių plitimu. Tarpukario laikotarpiu, pradėjus auginti bekonus eksportui, bulvių auginimas tapo masiniu. Kartu plito ir cepelinai.
Jų „atsiradimą“ dar prisimena vilnietis rašytojas ir scenaristas (1926 metais gimęs) Tadeušas Konvickis, kuris pažymi: „...cepelinai <...> pavadinimas buvo naujas, bet patiekalas senas...“. Bene seniausias cepelinų receptas Lietuvoje buvo išspausdintas 1936 metų „Didžiojoje virėjoje““, – rašė istorikas, Lietuvos virtuvės tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Laužikas.
DELFI jis pripažino, kad cepelinų, kaip patiekalo, ir cepelinų, kaip orlaivių ryšio istorija Lietuvoje praktiškai netyrinėta.
„Kultūra nėra uždara kapsulė. Paprastai yra du pagrindiniai procesai: paraleliniai atradimai ir kultūros difuzija. Gastronomija – ne išimtis. Cepelinai – difuzija. Dar vadinti kukuliais (nuo vok. klosse), pyragiukais. Gastronomijos istorijos tyrimų, apskritai, labai trūksta Lietuvoje. Patiekalų istorijos – ne išimtis“, – sakė R. Laužikas.
Tiesa, jis pažymėjo, jog jam yra tekę bendrauti su vokiečių daktaru Martinu Kligu, kuris tikino, kad būtent jo krašte netoli Konstanco taip pat yra patiekalas, vadinamas cepelinais. Tačiau bent jau netoliese esančio Friedrichshafeno kavinėse ir restoranuose meniu aptikti cepelinų nepavyko.
„Ne, nežinome tokio patiekalo. Kaip įdomu“, – šyptelėjo viena padavėja. Visame mieste gausu cepelinų simbolikos – gatvės, parduotuvės, net šokoladiniai saldainiai, vaikų žaidimo aikštelė ir, žinoma, cepelino formos balionai. Bet visi jie skirti grafo F. Von Zeppelino sukurtam orlaiviui.
„Nežinojau, kad tai yra ir patiekalas, – pokalbio metu šalia cepelinų angaro įrengtame restorane pripažino E. Breueris. – Galbūt reikėtų pakalbėti su mūsų maisto tiekėjais, kas mėnesį ruošiame naują meniu, galėtume ką nors sugalvoti“.
Pabuvoti galima ir nemokamai
Pokalbio metu iš už angaro iš pradžių pasigirdo dūzgimas, o tada netikėtai išniro ir pats cepelinas – kelis kartus mažesnis už tą, kurį sukonstravo F. Von Zeppelinas ir dar mažesnis už tuos, kuriuos vokiečiai statė Pirmojo Pasaulinio karo metais ar vėliau.
„Šiuo metu turime du Zeppelin NT cepelinus, naudojame juos turistiniams apžvalginiams skrydžiams. Viena cepelino gondola talpina 14 keleivių, kurie gali mėgautis vaizdais pusvalandį, valandą, pusantros arba dvi valandas“, – rodydamas į 75 metrų ilgio ir tris variklius turintį cepeliną pasakojo E. Breueris. Jo teigimu, vaizdingais maršrutais virš Bodeno ežero skraidantys cepelinai traukia ne tik turistus, bet ir pasilepinti mėgstančius turtingesnius vietinius. Vien iš Frydrichshafeno galima rinktis 14 skirtingų maršrutų, o per dieną rengiami mažiausiai 4 skrydžiai.
Tiesa, jei atbaido mažiausia 195 eurų kainą už skrydį, visada galima pasitenkinti ekskursija į cepelino angarą, kur už 9 eurus gali apžiūrėti orlaivį ir pabūti jo viduje. Tokia kaina – jau mažesnė už porciją valgomų cepelinų kai kuriose Lietuvos maitinimo įstaigose. Pensininkams ir studentams taikoma nuolaida, o vaikai iki 10 metų amžiaus gali patekti nemokamai.
Be to, orlaivis naudojamas reklamai: prekės ženklus galima pritvirtinti ir kelių valandų skrydžiams. O mieste esančiame cepelinų muziejuje galima išvysti ne tik garsiausių cepelinų, tokių, kaip „Graf von Zeppelin“ ar „Hindenburg“ detales, įgulos narių aprangą, įrangą, bet ir pasivaikščioti po gondolą – tikslią 4-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio cepelino kopiją.
Čia galima išvysti, kokiomis sąlygomis galėjo keliauti keleiviai. Viskas primena laivą – nedidelės kajutės, restoranas, net tualetai pritaikyti ilgoms kelionėms.