Bertha von Suttner buvo grafaitė Kinsky, gimusi 1843 m. Prahoje. Atrodytų, kad ji jau gimė privilegijuota, tačiau gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Greitai po jos gimimo mirė tėvas. Jos motina buvo kilusi iš buržua šeimos, o dėl socialinių struktūrų Berthai buvo sunku pelnyti pripažinimą visuomenėje.
Augdama Bertha buvo pasiryžusi lavintis, mokytis kalbų, daug skaityti ir daug keliauti, kiek tik leis gyvenimo aplinkybės. 30 metų vis dar netekėjusi Bertha tapo guvernante – auginti keturias barono von Suttnerio dukteris. Ten ji susipažino su barono sūnumi Arthuru von Suttneriu, jie greit pamilo vienas kitą. Tiek Berthos, tiek Arthuro šeimos kategoriškai priešinosi jų santuokai, tad galiausiai įsimylėjėliai susituokė kuklioje privačioje ceremonijoje.
1887 m., būdama 44 m. Bertha stipriai susidomėjo karo ir taikos reikalais, o stipriausią postūmį pajuto, sužinojusi apie Tarptautinę arbitražo ir taikos asociaciją (TATA), kurią 1880 m. Londone įkūrė Hodgsonas Prattas. Savo memuaruose ji pasako netyčia išklausiusi įrašą iš IAIA susitikimo ir tai tapo postūmiu tapti pagalbininke judėjime, propaguojančiame taiką.
Berta nuo pat pradžių buvo pasiryžusi dėti visas pastangas taikos išsaugojimo labui. Išleidusi knygą ji pajuto, kad daugiausia galės nuveikti literatūros srityje, taigi nutarė rašyti romaną, agituojantį už taiką, – „Die Waffen Nieder“ („Sudėkite ginklus“). Romanu ji norėjo padaryti įtakos visuomenės nuomonei apie pacifizmą. Rašydama išgalvotą istoriją apie karo siaubus, vardindama argumentus taikos labui, ji tikėjosi sužadinti stiprius priešiškus jausmus karui ir rasti sąjungininkų organizuotam judėjimui už taiką. Romanas pasirodė 1889 m. ir greitai tapo tarptautiniu bestseleriu.
Su šia knyga ji sulaukė pripažinimo, amžininkai netgi lygino ją su amerikiečių rašytoja Harriet Beecher Stowe, parašiusia „Dėdės Tomo trobelę“, kuri stipriai prisidėjo prie vergovės panaikinimo Amerikoje.
Po romano Bertha išgarsėjo ir atsidūrė Tarptautinio judėjimo už taiką priešakyje. Vėliau ji įkūrė Austrijos taikos bendruomenę ir tapo jos prezidente. Kartu su vokiečiu draugu Alfredu Friedu (jis vėliau irgi buvo apdovanotas Nobelio taikos premija) ji įkūrė Vokietijos bendruomenę už taiką ir kartu su juo redagavo žurnalą „Sudėkite ginklus“.
Bertha ne tik rašė, bet ir pradėjo organizuoti kasmetinį kongresą taikos išsaugojimo klausimais, dalyvavo Tarpparlamentinės sąjungos veikloje.
1899 m. ji buvo vienintelė moteris, dalyvavusi Pirmojoje taikos konferencijoje Hagoje. Nors ir nebuvo oficiali konferencijos delegatė, ji dalyvavo atidarymo renginyje.
Taikos konferencijos derybų metu Bertha ir kiti iškilūs taikos propaguotojai dėjo pastangas ir pamatus, kad būtų įkurtas arbitražo teismas. Jų pastangos nenuėjo veltui – po 1899 m. Taikos konferencijos buvo įsteigtas Nuolatinis arbitražo teismas. Šiuo metu šis teismas – funkcionuojanti tarptautinė institucija, įsikūrusi Taikos rūmuose.
Po Nuolatinio arbitražo teismo įsteigimo Bertha von Suttner tęsė pacifistinę veiklą – keliavo po visą Europą ir JAV, skaitė paskaitas taikos klausimais. Ji toliau rašė straipsnius, dalyvavo taikos konferencijose, neretai būtent jos asmenybė labiausiai traukdavo į konferencijas.
1905 m. Bertha von Suttner sulaukė pripažinimo už savo pastangas – ji tapo pirmąja moterimi, apdovanota Nobelio taikos premija. Jos drąsa, ryžtas ir atsidavimas taikos pasaulyje propagavimui kėlė pagarbą. Berthos ir kitų, prisidėjusių prie Tarptautinio judėjimo už taiką, pastangomis taikos idėja rado kelią į politikos ir diplomatijos sritį, buvo įkurta tarptautinė organizacija.
Prireikė dar pusės amžiaus, kol ir Vakarų šalyse tai tapo tradicija, ateinančiais dešimtmečiais pradėjusia plisti po pasaulį.
Bertha dalyvavo Taikos rūmų atidaryme 1913 m. rugpjūčio 28 d. ji mirė 1914 m. birželio 21 d., likus mėnesiui iki Pirmojo pasaulinio karo, prieš kurį ji taip kovojo, pradžios.
