Tad pradėsiu nuo pradžių.
Prieš 3-ejus metus lapkričio mėnesį su žmona vykome į draugo 30 jubiliejų. Gimtadienį jis organizavo kaimo turizmo sodyboje, tad ir kompanijos buvo tikrai daug. Dauguma buvo atvykę su savo antrosiomis pusėmis, bet viena panelė buvo viena.
Tai kaip jau ir supratote, visas veiksmas vyko tarp jos ir manęs. O viskas prasidėjo taip:
1 etapas – pasveikinome jubiliatą.
2 etapas – sėdome prie stalo, kas valgė, o kas iš karto „ėjo prie stipresnių“.
3 etapas – daugiau nei pusė jau „apšilę“ ir prasideda šokiai.
4 etapas – kas į pirtį, o kas į kubilą.
Ir štai 5-sis etapas dėl kurio aš nesididžiuoju iki dabar. Buvo gal 4 ar 5 ryto, net neįsivaizduoju, bet dauguma jau miegojo. Mano žmona irgi buvo nuėjusi gulti. Prisimenu, gerai „apšilę“ sėdėjome trise kubile, šnekėjome, juokėmės. Galiausiai ir tas trečias nutarė eiti gulti, nes jau vos vartė liežuvį, tad nesunku atspėti su kuo aš likau jau pradėjusiam vėsti kubile.
Kaip minėjau buvo lapkritis ir paryčiais pradėjo labai lengvai lyti, tad tada atrodė viskas taip romantiška. Kadangi likome dviese, mes tiek įsidrąsinome, kad mūsų pokalbio temos jau darėsi be tabu.
Nors ir ji žinojo kad aš vedęs, bet vis tiek kaltinau tik save patį. Tada ir įvyko, kas neturėjo įvykti, nes labai myliu savo žmoną. Nu gerai, išėjo kaip išėjo, bet galvojau, kad tai tarp mūsų ir liks. Gražus prisiminimas, apie kurį niekas nesužinos, bet aš klydau.
Tiksliai neprisimenu, kiek praėjo laiko, gal 3 ar 4 mėnesiai po to įvykio mano žmona viską sužinojo per drauges. Žinot tą posakį – papasakok draugei paslaptį ir tegu tik ji pažada niekam nepasakot, tada tikrai „niekas nesužinos“. Tai, kaip supratau, ta vieniša draugė papasakojo geriausiai draugei, o kalbos tuomet pasklido kaip virusas.
Bandžiau dar teisintis, bet supratau, kad neišeis man nieko apgauti. Žmona labai supyko, pasikeitė ir bendravimas, ir daug kas, buvo labai nejauku, jaučiausi labai kaltas.
Nors ji apie jokias skyrybas ir nekalbėjo, bet aš patyriau labai didelį šaltumą iš savo mylimos žmonos, o tai buvo baisiausia. Ji niekur kartu su manimi neidavo, tai man tapo tikra pamoka. Į klausimus ji atsakinėdavo trumpai: taip, ne, gal, nežinau, daryk ką nori ir panašiai... Taip tęsėsi apie pusę metų, kol sugalvojau, kaip jos atsiprašyti, nes gėlės nepadėjo.
Vieną dieną man į galvą šovė viena mintis, nusprendžiau mesti neįtikėtiną kozirį. Mano žmoną labai nusižiūrėjęs jos bendradarbis (pati ne karta man atvirai yra pasakojusi, kaip ją po darbo namo parveža ir net gėles dovanoja). Kadangi aš nesu labai jau pavydus žmogus, tad ėmiausi drastiškų veiksmų bandant atšildyti mūsų santykius.
Per feisbuką susisiekiau su Dovilės bendradarbiu, paaiškinau jam visą situaciją ir paklausiau, ar sutiktų tokiai avantiūrai, kad jiedu nuvyktų į Birštoną. Jis man dar kelias valandas rašinėjo netikėdamas, ar čia nebus kokie spąstai, ar kažkas panašaus.
Kadangi jie dirba slenkančiu grafiku, tad nutaikius dienas kolega iš darbo atvažiavo pas mus (iš anksto susitarus ir padarant žmonai staigmeną). Atidariau duris aš, po to atėjo žmona. Pamačiau, kaip ji sutriko, klausdama ką jis čia veikia.
Aš pasikviečiau visus prie stalo, atsisėdom ir pradėjau kalbėti. Pasakiau, kad žinau, jog jie jaučia vienas kitam simpatiją ir noriu, kad šiandien ar ryt tik jie dviese važiuotų į Birštoną ir smagiai praleistų laiką. Kad taip aš noriu atsiprašyti žmonos ir grąžinti mūsų santykius į buvusias vėžes.
Ir nors žmona nesuprato, kas čia vyksta, bet po ilgų įkalbinėjimų jie vis dėlto kitą rytą išvažiavo. Sėdėdamas namie ir laukdamas savo mylimosios grįžtant pagalvojau, kad nesigailiu juos išleidęs, nes jei ji myli mane, gal taip atleis.
Pabaigai galiu pasakyti, kad pavyko mano planas, mes vėl kartu juokiamės, kartu miegam, kartu vakarienę lovoje valgom ir karts nuo karto per dantį patraukiam su klausimais: „Tai ką ten darėt?“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.