„Lankiausi Vilniuje rengiamoje Rusų kultūros dienoje“, rašo ukrainietė aktyvistė. - Ėjau norėdama kreiptis į rusų kultūros žmones su prašymu palaikyti Olegą Sencovą ir mūsų judėjimą #FreeSentsov, kurio tikslas – išlaisvinti visus Rusijos Federacijos kalinamus politinius kalinius iš Ukrainos.“

Ukrainietės pasakojimą tikrai verta perskaityti šios šventės organizatoriams.

„Atvykau į Vingio parką. Pakeliui taksistas man paaiškino, kad kamštis dėl to, jog beveik 30 proc. Vilniaus gyventojų keliauja švęsti „savo dienos“. Ir tikrai – netrukus prisijungiau prie minios žmonių, einančių į parko centrą – prie estrados.

Koncertas buvo pačiame įkarštyje. Nuo scenos girdėjosi „Maskva, mūsų sostinė Rusija“. Priėjau prie scenos apsaugos ir paaiškinau, kad norėčiau pasikalbėti su organizatoriais. Priėjo moteris su vardo kortele, jos ir paprašiau suteikti man žodį – pasibaigus koncertui. Sužinojusi, kad aš iš Kijevo, ji kategoriškai atsisakė ir paskubomis nuėjo. Na ir gerai, patraukiau į lauko priešais sceną vidurį, nes nenorėjau trukdyti žmonėms mėgautis koncertu.

Išvyniojau plakatą su užrašu #SaveOlegSentsov.

Dvi valandos dienos, saulė kepina kaip reikiant. Aplinkui plazda vėliavos šalies, jau ketverius metus kariaujančios nepaskelbtą karą su nepriklausoma Ukraina.

Tiksliau sakant, tomis trispalvėmis mojuoja iki pusės nuogi kūnai, marginti kaliniams būdingomis tatuiruotėmis. Tie, kurie neišdrįso išsirengti iki pusės, pasipuošę marškinėliais su Rusijos Federacijos herbu ar užrašu „Putinas – mano prezidentas“. Ant vaikų skruostų nupieštos trispalvės.

Pirmąjį pusvalandį mane visi atidžiai apžiūrinėjo, badė pirštais ir fotografavo. Apeidavo iš toli. Tik viena moteriškos lyties persona išdrįso tyliai prieiti ir tiesiai į veidą man iššvokštė: „Net ir čia jūs, nekenčiu!“.

Žodis „nekenčiu“ pelnytai gali būti įvardytas kaip to renginio leitmotyvas.

Vėliau prisiartino dvi garbaus amžiaus damos. Jos man ilgai porino, kad Sencovas – teroristas, nes taip pasakė Putinas. Ir kad neturiu žalio supratimo, kokia apgailėtina šalis ta Lietuva. Kokie niekšai tie lietuviai, kurie prieš visus keliaklupsčiauja, visai ne kaip rusai, kurie eina pirmyn ir kaunasi. Viena iš jų pratrūko: „Čia gimiau ir pragyvenau visą gyvenimą. Rusai čia priešai, o aš nekenčiu lietuvių“.

Jos taip pat piktinosi ir mano plakato užrašu anglų kalba, nes juk viskas turi būti rusų kalba. Paaiškinau, kad juo kreipiuosi į jaunus žmones, o jie Vilniuje rusiškai nesupranta. Taip, su tomis dviem pašnekovėmis bendravau pasitelkusi visas įmanomas draugiško mandagaus bendravimo priemones. Galiausiai viena iš jų sutiko „kažką pasirašyti“, tačiau fotografuotis su plakatu kategoriškai atsisakė.

Netrukus priėjo vyrukas, godžiai valgantis ledus, „kuris nuo vaikystės domisi politika“ ir papasakojo man apie košę, kurią mes – ukrainiečiai – užvirėme Maidane. O iš esmės jis „puikiai pažįsta tuos išdavikus piktavalius ukrainiečius, su tomis padugnėmis tarnavo sovietų kariuomenėje“. Paprašiau jo nutraukti monologą arba tiesiog pasitraukti nuo manęs, jei neketina to daryti.
Netrukus priėjo vyrukas, godžiai valgantis ledus, „kuris nuo vaikystės domisi politika“ ir papasakojo man apie košę, kurią mes – ukrainiečiai – užvirėme Maidane. O iš esmės jis „puikiai pažįsta tuos išdavikus piktavalius ukrainiečius, su tomis padugnėmis tarnavo sovietų kariuomenėje“.

Priėjo mergaitė ir pasiūlė ledų. Mano ranka jau nevalingai tiesėsi prie ledų, bet laiku įsijungė smegenys. Vaikai. Jie, skirtingai nei suaugusieji, noriai prieidavo ir klausdavo, o kas tas Sencovas?

Kodėl viena stoviu vidury lauko? Visai mažas berniukas iš šeimos, įsikūrusios ant vejos prie šildytuvo, vis pribėgdavo prie manęs su žaisliniu automatu ir šaudė. Žaisliniais ginklais buvo prekiaujama čia pat. Tėvai noriai juos pirko savo atžaloms.
Visai mažas berniukas iš šeimos, įsikūrusios ant vejos prie šildytuvo, vis pribėgdavo prie manęs su žaisliniu automatu ir šaudė. Žaisliniais ginklais buvo prekiaujama čia pat. Tėvai noriai juos pirko savo atžaloms.

Kitas mažylis, eidamas pro šalį, į mane pūtė muilo burbulus. Vaizdas buvo labai kinematografiškas – raudonos ir juodos spalvos plakatas su antrankiais ir žodžiu SOS muilo burbulų fone.
Jau besibaigiant mano akcijai, priėjo grupelė „rusų kultūros“ atstovų, globojamų vyriškos lyties veikėjo Rusijos Federacijos herbu puoštais marškinėliais. Jis manęs paklausė: „O tu irgi teroristė – kaip Sencovas?“.

Atsakiau, kad Sencovas – Ukrainos kino režisierius, mano kolega, o jo byla sufabrikuota.

„O jei aš jo filmų nemačiau? Tai kas jis per režisierius?“, – neatlyžo. Bėda ne ta, kad iš jo sklido neslepiama neapykanta – neapykanta tiesiog tvyroje tame lauke. Rusų kultūros dieną.

Galvojau apie Olegą. Apie tai, kaip juo didžiuojuosi. Koks jis stiprus ir laisvas. Aš tame pragare išbuvau vos porą valandų, o jis jau ketverius metus. ir puikiai suprantu jo sprendimą.

P.S. Visa tai vyko mylimam Europos Vilniaus mieste. Globojant vietos valdžiai. Nežinau, kodėl jaunasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius taip elgiasi. Labai abejoju, ar tai išmintinga. Galbūt taip „nuleidžiamas garas“. Galbūt nesuprantu demokratijos.
Kviečiu jį pas mus į frontą, kad savo akimis pamatytų, kuo visa tai gali baigtis. Šiek tiek pinigų ir ginklų tokiems „rusų kultūros atstovams“ iš jų prezidento Putino, ir Lietuva bus okupuota.