Kurie yra neteisingai paruošti, nekorektiški bei bendrai netinkami žinioms pamatuoti. Todėl gadinantys jaunų žmonių gyvenimą ir daužantys ateities svajones.
Toks kasmetinis nuoseklumas teoriškai gali patvirtinti teiginį, jog mūsų egzaminų sistema yra tikrai bloga. Iš kitos pusės, gali tiesiog rodyti, jog žmonės mėgsta skųstis – tiek turėdami, tiek neturėdami tam pagrindo.
Kadangi abu šie teiginiai yra teisingi ir universalūs, bandyti ieškoti teisingesnio yra beprasmiška. Tačiau bendrai egzaminų sureikšminimas yra įdomi tema.
Mes pratę nuolat girdėti, jog Upsalos mokslininkai įrodė, kad tas arba anas lemia sėkmę, laimę, džiaugsmą ir meilę. Kad konkrečius būrelius lankantis vaikas, tikėtina, bus turtingas, o štai būtent tokios muzikos klausymasis vaikui padės geriau suprasti matematiką. Tuo tarpu sukombinavus teisingą būrelių, muzikos ir per mėnesį perskaitomų knygų kiekį, vaikas garantuotai taps pasaulio prezidentu.
Svarbu jauname amžiuje patikrinti, ar vaikas išlaikys Stanford marshmallow eksperimentą. Ar sugebės 10 minučių palaukti nesuvalgęs prieš jį padėto skanėsto tam, kad gautų dar vieną. Jei nesugebės, tokį vaiką galima iš karto nurašyti ir eiti daryti naujo. Nes juk Stanfordo mokslininkai patvirtino, kad skanėstą suvalgysiantis vaikas gyvenime pasieks mažiau nei tas, kuris sugebės malonumą atidėti vardan didesnės gerovės.
Tad kam reikalingas kreivas vaikas?
Visiškai nesvarbu, jog tokie tyrimai, kaip ir bendrai bet koks žmogaus ateities prognozavimas, yra kvailas užsiėmimas. Kad tyrimo, atliekamo su nedidele žmonių grupe labai konkrečioje socialinėje terpėje, labai konkrečiu laikotarpiu, rezultatai iš esmės yra svarbūs tik galiojant toms konkrečioms sąlygoms.
Kad bendrai socialiniai mokslai analizuoja mūsų pačių sukurtus socialinius konstruktus, kurie yra pastoviai kintantys ir smarkiai veikiami išorinių aplinkybių, todėl jokios konstantos čia, pagal apibrėžimą, negali galioti. Kad beveik visi tokie tyrimai jau buvo šimtą kartų paneigti, po to vėl įrodyti, o tada dar paneigti.
Tėvai vaikams nori geriausios ateities. Todėl bando sustatyti visus įmanomus saugiklius, dažnai apie juos kritiškai negalvodami, lemsiančius garantuotą atžalos sėkmę.
Nors realybėje tiesiog užsiima nesąmonėmis, bandydami kratinį bereikšmių tyrimų ir nuogirdų sulipdyti į realius elgesio modelius. Kurie beveik visuomet yra labai nelogiški tiek teoriškai, tiek praktiškai.
Sėkmė ir laimė dažniausiai maišoma su saugumu. Vaikams nuo mažens kalama, kad reikia gauti gerus pažymius, idealiai atitikti keliamus reikalavimus, gerai išlaikyti egzaminus, įstoti į gerą universitetą ir susirasti perspektyvų darbą. Tuomet, sakoma, būsi sėkmingas ir laimingas.
Tačiau geri pažymiai nėra sėkmė. Tai yra darbo ir didelio kiekio resursų skyrimo mokymuisi pasekmė. Taip pat ir iš to gero mokymosi ateinantis darbas užsienio kapitalo įmonės paslaugų arba IT centre su sėkme ir laime kažką bendro turi tik tiems, kurie gyvenime saugumą laiko didžiausia vertybe.
Visiems kitiems toks gyvenimas yra kiekvieną dieną auganti kančia.
Buvimo vienu iš dešimčių tūkstančių tas pačias funkcijas geriausiu atveju kiek geriau nei vidutiniškai atliekančiu specialistu su kelių tūkstančių eurų atlyginimu sėkme pavadinti negali niekaip. Kaip ir laimės gyvenime, kur nuo 8 iki 5 sėdi prie savo ekrano ir metai iš metų darai tą patį darbą, kurį darbdavys minimaliai pamodifikuoja, kad galėtum jaustis tobulėjantis ir darantis vis kažką naujo, daugelis neras.
Nes tokiame gyvenime nėra nei sėkmės, nei laimės. Tai yra elementari vidutinybės rutina, daugeliui joje atsidūrusių kelianti tik piktą nuobodulį. Ir tik kai kuriems, norintiems būtent rutinos, leidžianti džiaugtis saugiu ir užtikrintu vidutiniu gyvenimu.
Kiek paradoksalu, tačiau per didelis tėvų noras vaiką padaryti išskirtiniu dažniausiai veda prie vaiko tapimo nelaiminga vidutinybe. Nuo mažens skatinamas ne noras drąsiai siekti individualių tikslų, o būti tokiu, kokį Upsalos mokslininkai įvardino geriausiu, neleidžia susikurti asmeninio pasaulio suvokimo bei gebėjimo suvokti, kas pačiam yra sėkmė ir laimė.
Visa tai veda ir prie verslumo, inovatyvumo trūkumo. Prie noro geriau turėti žvirblį rankoje, nors koks tikslas iš to vargšo gyvūno vienoj rankoj, niekam neaišku.
Blogiausia, jog tai nėra auklėjimo klausimai, kuriuos galima išspręsti paskaičius kelias geras knygas. Tai prastos švietimo sistemos pasekmė. Švietimo sistemos, kuri skatina daryti, kas liepiama ir kaip liepiama, o ne galvoti individualiai, kūrybiškai spręsti problemas ir kelti reikiamus klausimus.
Todėl, mieli per daug pažymius, egzaminus, universitetus ir darbus vidutinėse įmonėse šiandien sureikšminantys abiturientai, turbūt artimu metu nebūsit nei laimingi, nei sėkmingi.
Nes nuo mažens buvot apgaudinėjami ir pratinami saugumą vadinti laime, o tik dėl tam tikros resursų alokacijos kylančias pasekmes laikyti sėkme ir išskirtinumu. Jūs dėl to nekalti ir viskas dar gali būti gerai.
Svarbu greičiau priimkit, kad besąlygiškas taisyklių bei nurodymų laikymasis, kaip ir visi diplomai patys iš savęs, yra niekam nereikalingi ir bereikšmiai. Kad vienintelis būdas turiningai gyventi yra pirmiausia gebėti suprasti, kas Jums yra sėkmė ir laimė.
O išsilavinimas nėra tapatus išrašams iš mokyklų ar universitetų.
Kaip Liutauras Degėsys 15min.lt rašė: „Lygiai taip ir išsilavinimas – jis gali būti tiesiog beviltiškas – tiesiog kažkoks gyvūniškas. Ir kodėl kai kurie žmonės yra tokie panašūs į gerai dresiruotas papūgas, pašto balandžius, cirko pudelius arba nušiurusius zoologijos sodo liūtus? Jie yra išugdyti, o gal net ir išlavinti. Jie taip gražiai loja, moka skaičiuoti, gali atnešti pagalį arba įmesti kamuolį, bet kai jie šoka – jie tokie panašūs į meškas, nežinia kodėl išmokytas šokti. Kai kurie iš jų yra netgi išmokyti – kaip užsidirbti pinigų arba kaip įsigyti draugų. Kai toks – išmokęs susidraugauti – prieina prie jūsų ir pradeda kažką kalbėti savo išmokta kūno kalba – jums kažkodėl pasidaro bloga ir norisi vemti".