Dažniausiai jis retorinis, nes niekas nenori atsakinėti. Ir dar dažniau jis užduodamas nenuoširdžiai, nes jei žmogus negyveno kosmose arba bent šiek tiek atidžiau sekė politines aktualijas, jis tikrai turėjo suprasti ar bent jausti, kad tai, ką jis regi savomis akimis, yra tik paviršius.

Bet štai čia ir problema, kad žmonės dažniausiai numoja ranka ir nenori sau kvaršinti galvos gilindamiesi, o skaityti ir suprasti, kas slypi tarp eilučių niekas Lietuvoje nemokė, nemoko ir dar ilgai nemokys.

Žiniasklaidos raštingumo pradžiamokslis yra prieinamas tik per Skandinavijos šalių ar JAV ambasadų remiamus projektus ir tik daliai moksleivių, dažniausiai etninių mažumų, nes juk juos gali paveikti priešiška Rytų kaimynių propaganda.

Iš žurnalisto vardu prisidengiančio veikėjo, kuris žurnalistika vadina darbą nuo ausies prie ausies nešioti informaciją, dalinti Raimondo Kurlianskio telefono numerį ir rūpintis liberalų ir konservatorių stabilumu, nešioti žinutes Povilui Urbšiui, Vitalijui Gailiui ir Sauliui Skverneliui bei ruošti Registrų centro, kuriuo taip domėjosi danai linksniuojamas koncernas, vadovo postą ką tik iš STT pasitraukusiam jos vadovui, gali tikėtis visko.
Kiek lieka galvose draiskanų apie paslaptis tarp eilučių viešojoje erdvėje tų moksleivių galvose, kurių didžiąją dalį suvaro į sales mokytojai, iš kurių reikalaujama paukštelio apie dalyvavimą projektinėje veikloje, gal jau nesiimkime spėlioti.

Bet skaityti reikia išmokti. Ir žiniasklaidą, ir įrašus socialiniuose tinkluose, nes čia vyksta žioplių medžioklė. Anądien Liutauras Ulevičius, valstiečių frakcijos žmogus ryšiams su žiniasklaida, štai ką rašo, jei esą Tomo Dapkaus versijos, kurias jis dėsto klausiamas kolegės žurnalistės Daivos Žeimytės, pasitvirtintų, „tai būtų esminis smūgis Andriaus Kubiliaus Vyriausybės integralumui, keltų klausimą apie VSD neveikimą matant Rosatom/Nukem grėsmes nacionaliniams IAE ir VAE projektams“.

Kad T. Dapkui įžūlumo netrūksta, tai faktas.

Iš žurnalisto vardu prisidengiančio veikėjo, kuris žurnalistika vadina darbą nuo ausies prie ausies nešioti informaciją, dalinti Raimondo Kurlianskio telefono numerį ir rūpintis liberalų ir konservatorių stabilumu, nešioti žinutes Povilui Urbšiui, Vitalijui Gailiui ir Sauliui Skverneliui bei ruošti Registrų centro, kuriuo taip domėjosi dažnai linksniuojamas koncernas, vadovo postą ką tik iš STT pasitraukusiam jos vadovui, gali tikėtis visko.

Kaip, beje, ir iš kitų vaikinų, kurie šioje orbitoje sukosi dešimt metų ir dabar apsimeta, kad nieko nežinojo ir niekas jų neperspėjo.

Bet L. Ulevičius nėra vaikinas iš gatvės. Jis yra didžiausios ir valdančiosios Seimo frakcijos atstovas. Ir jis veikia ne vienas. Tai gal šiame skandalo kontekste pabandykime ne analizuoti praeities nuodėmes, o užbėgti už akių negeriems dalykams? Juk tai taip svarbu, ši valdžia tokia skaidrinanti.

Tad štai kadangi L. Ulevičius nėra vienas, o T. Dapkus nėra šiaip sau veikėjas ir dėsto jis ne šiaip teoriją apie virtinukus su mėlynėmis, kyla keletas klausimų. Kieno štai politinę valią atspindi ši L. Ulevičiaus nuomonė? Tai yra tik R. Karbauskio nuomonė ar visos frakcijos?

Klausti, kodėl A. Sekmokas ir A. Kubilius taip lengvai atsisakė R. Švedo, vienintelio stipraus priešininko nuolaidoms „Nukem“ ir šiam klausimui spręsti paskyrė gerokai paprastesnį pareigūną, kodėl konservatoriai lengva ranka samdė M. Katkų referendumo projektui įgyvendinti, žinoma, reikia. A. Kubiliui ir jo aplinkai pykti už šiuos klausimus tikrai nėra ko, nes reikalai sukasi partijos gniuždymo link ne todėl, kad konservatoriai yra partija be nuodėmės, o todėl, kad paslapčių ir neatsakytų klausimų niekaip neeliminuoja arogancija.
Ar ši nuomonė, reiškiama klausimo pavidalu, buvo suderinta su Dariumi Gudeliu? Kaip R. Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio sąjungos krikštatėviui, jam turėtų būti įdomu, kaip šiame kontekste, pavyzdžiui, mes perskaitysime T. Dapkaus postringavimus „Lietuvos ryte“, kai su šia grupe D. Gudelis turi saitų.

Nes perskaityti L. Ulevičiaus nuomonę galima ir štai taip: netikėtai, gal net nelabai planuotai ir kompromituojančiai išviešintas T. Dapkus šiandien yra patikimas valstiečių frakcijos šaltinis, kurio nuomonė yra svari ir kurio kalbų pagrindu bus pradėtas dar vienas parlamentinis tyrimas.

Arba: T. Dapkaus negalima skandinti, nes jis skęsdamas nusineš ir tuos, kurių dar negalima. Mat tarp nematomų eilučių taip pat parašyta, kad L.Ulevičius, tiek susirūpinęs valstybės puvėkais, nepastebėjo kitų liudijusių parlamentiniam tyrimui asmenų versijos, kuriose atsispindi visai kitokia situacija.

Kituose liudijimuose yra kalbama apie tai, kad žiniasklaidos priemonės, kuriose tuo metu dirbo Tomas Dapkus, ir kurios priklausė „MG Baltic“, darė didžiulį spaudimą Ignalinos AE vadovui ir greičiausiai jį padarė, nes šis priėmė koncerno siūlytą žmogų. Osvaldas Čiukšys buvo atleistas, pasitraukė ir vienas stipriausių kovotojų su „Nukem“ ir „Rosatom“ viceministras Romas Švedas.

Klausti, kodėl A. Sekmokas ir A. Kubilius taip lengvai atsisakė R. Švedo, vienintelio stipraus priešininko nuolaidoms „Nukem“ ir šiam klausimui spręsti paskyrė gerokai paprastesnį pareigūną, kodėl konservatoriai lengva ranka samdė M. Katkų referendumo projektui įgyvendinti, žinoma, reikia. A. Kubiliui ir jo aplinkai pykti už šiuos klausimus tikrai nėra ko, nes reikalai sukasi partijos gniuždymo link ne todėl, kad konservatoriai yra partija be nuodėmės, o todėl, kad paslapčių ir neatsakytų klausimų niekaip neeliminuoja arogancija.

Tačiau lygiai taip pat galima klausti, kodėl premjeras S. Skvernelis priėmė advokato ir Investuotojų forumo vadovo Rolando Valiūno žmogų į patarėjus, nes R.Valiūno pavardė ir jo kontoros pavadinimas taip pat šmėžuoja „Rosatom“, „Nukem“ ir Ignalinos AE istorijoje ir toje pusėje, kurioje buvo M. Katkus. Ir J. Tamulis bent jau 2012 m., kai vyko didžiausias mūšis, su R. Valiūnu bičiuliavosi.

Šioje, atseit teisingesnėje nei kitos Vyriausybėje, R. Valiūno įtaka ne ką mažesnė. Ir taip pat pasidomėti D. Gudelio projektais. Jei anksčiau viešųjų ryšių ir žiniasklaidos projektai buvo dalijami vieniems, tai dabar – nauji favoritai. O ryšiai, saitai – ne ką mažesni. Tik, vyrai, juk tai dabar vyksta.

Tačiau T. Dapkus įžūlus ir gudrus, jis mini ne visas pavardes. Jis mini tik kai kurias, kurios šiandien reikia paminėti, o jo versiją aidu atkartoja Valstiečių atstovas spaudai. Labiausiai jam knieti įgelti VSD, o įgelti gali tik per M. Katkų, kurio žmona dirba VSD vadovo atstove spaudai.

Tad grįžkime prie žioplių medžioklės. Juos geriausiai medžioti sudirginus emocijas. Jei žiniasklaidoje emocijų raiška vis dėlto šiek tiek apribota, tai socialiniai tinklai – atviri, kaip vartai į pragarą. Pragarą atverti šiais klausimais tikrai sugalvojo ne L.Ulevičius.

Tad, Dieve padėk.