Ir šis interviu – kitoks. „O jei man klausimus užduotų ne žurnalistas, o mano artistai? Kas jau kas, o jie mane tikrai pažįsta ir turi, ko paklausti“, – vieną dieną telefonu užklausė Anželika. Ir tikrai – kas, jei ne aktoriai, šokantys jos spektakliuose ir diena iš dienos praleidžiantys repeticijų salėje, žino, ką slepia ši išvaizdi, tvirta, visuomet žinanti, ko nori, ir iki pabaigos einanti moteris.
Aktoriai, uždavę choreografei klausimus, pageidavo likti inkognito, tačiau pati Anželika žino, kas kam apie jos gyvenimą labiausiai rūpėjo. „Svarsčiau, ar jie tikrai išdrįs mane paprovokuoti, atvirai klausti, bet dvejojau be reikalo“, – šypteli kūrėja.
Anželika, ką atrasti gyvenime tau atrodo svarbiausia?
Pašaukimą, dėl ko esi čia pakviestas. Žmogus nori, bet iš tiesų negali turėti visko. Ir dar – jis visada nori to, ko neturi, dėl to atsiranda tiek kančios ir nepasitenkinimo. O jeigu tiesiog nusiramintum ir pabandytum suprasti, dėl ko esu pašauktas gyventi? Kai tai atrandi – net jeigu tai yra visai mažas ar nereikšmingas kitų žmonių gyvenimo ir veikos kontekste dalykas – tu atrandi džiaugsmą būti. Ir nereikia galvoti, kas yra svarbiau – auginti vaiką ar pastatyti spektaklį. Nes viskas yra svarbu. Didelė laimė daryti tiesiog tai, ką gali geriausiai.
Niekada nesigailėjai, kad visą save atidavei teatrui?
Nepasakyčiau, kad visą save jam atidaviau. Teatrą myliu, bet labiau už teatrą myliu patį gyvenimą. Būti, stebėti aplinką, žmones, nieko neveikti, galvoti, negalvoti, keliauti, sutikti naujus žmones, dirbti įvairiuose miestuose, teatruose, trupėse, skaniai valgyti, bendrauti ir jausti nuolatinį malonumą tiesiog gyventi. Mano profesija man yra vienas iš malonumų, nes mano veikla man nesukelia jokio diskomforto ar streso. Nenustoju kartoti, kad mano gyvenimas – tai amžinos atostogos.
Buitinio stabilumo taip pat niekada nesiekiau, nes žmonės, kurie sutverti šeimai, jas kuria anksti. Taip, tekėti reikia anksti, kol dar nieko nesupranti. Nes dabar savo gyvenimą susiečiau tik su tuo, už kurį galėčiau numirti.
Ar kada nors kas nors gyvenime tau piršosi?
Taip, ir ne kartą.
Visuose tavo spektakliuose pagrindinė tema yra meilė, vyro ir moters santykis, kurį nuolat analizuoji. Kodėl gyvenime netiki meile ir niekam neatiduodi savęs iki galo?
Viena yra kalbėti apie meilės jausmą ir kurti santykių pynę scenoje, o visai kas kita – pats gyvenimas. Mūsų niekas nemoko mylėti ir neaiškina šito jausmo esminės prasmės. Dažniausiai galvojame, kad svarbiausia yra dviem žmonėms susitikti, ir tuomet – laimė garantuota. Šiais laikais nėra paprasta sutikti žmogų, kuris norėtų ir mokėtų duoti kitam nieko už tai nesitikėdamas – štai kas yra meilė. Mes auklėti tikėti iliuzijomis, serialine meile arba išvis neišauklėti, dėl to, manau, ilgalaikiuose žmonių santykiuose meilė ir yra neįmanoma. Tie santykiai gali būti nuostabūs atsiminimuose, kažkokiame sapne, bet ne čia ir dabar. Todėl visas žmogaus gyvenimas pavirsta beprasme kova už santykius ir paiešką neprieinamos laimės. Aš tikrai atiduočiau save visą, jei tik kas nors tai suprastų, kaip aš. Ir taip, tikiu, bus.
Ką labiausiai vertini vyro ir moters santykiuose?
Maksimalią harmoniją, kuri tik įmanoma tarp vyro ir moters. O kas tai yra – visi mes žinome.
O tau pažįstama artimo, mylimo žmogaus išdavystė?
Kalbant apie interesų išdavystę – taip, apie jausmų – ne.
Kas tau yra ar būtų didžiausia dovana?
Didelė dovana man – tai, kad labai gerai jaučiuosi savo kailyje – savo kūne, mintyse, pusiausvyros pojūtyje. O pagrindinė dovana yra tai, kad mano ilgus metus kurtas santykis į žmones duoda vaisių, nes nuolat jaučiu meilę ir dėkingumą iš visų kada nors sutiktų gyvenime žmonių. Turiu dėžutę, kurioje laikau artistų laiškus. Jų turinys toks, kad tai – svarbiau už bet kokį paminklą.
Kas tave išmokė kantrybės?
Turbūt profesija. Tiksliau, būti kantriam su tais, kurie reiškia tavo mintis scenoje, yra profesijos dalis. Man visiškai nesvarbu, kiek kartų turiu rodyti tą pačią judesių kombinaciją, kartais tenka net klūpoti ant kelių ir dėlioti žingsnius, labai detaliai aiškinti perėjimus. Bet koks skirtumas, kaip pasiekiamas rezultatas. Į savo spektaklius šokti aš kviečiu įvairių žanrų artistus, reiškia, darbo procesas yra visiškai nenuspėjamas, nes niekada nežinai, kaip ir kiek turėsi rodyti, mokinti, aiškinti. Kantrybė yra nuostabus dalykas – tiesiog paspaudi mygtuką ir esi kantrus.
Ką tau sunkiausia atleisti? Žinau, sakysi „įmanoma viską“, bet vis dėlto?
Įmanoma viską. Ir taškas.
Kai verki, verki dėl ko?
Kai jaučiu sentimentus. Mane labai paprastai gali sujaudinti, pavyzdžiui, muzikinis kūrinys ar filmo fragmentas. Sujaudinti gali santykis. Dėl problemų neverkiu, nes įdomiau jas išspręsti, o ne gilinti.
Svarbiausias sutiktas žmogus?
Kiekviename gyvenimo etape – vis kitas. Svarbiausi yra tie, kurie gyvenimo pradžioje tiki tavimi, nes iš to gimsta pasitikėjimas savimi. Paskui tie, kurie visą gyvenimą ištikimai buvo šalia ir šoko spektakliuose tavo mintis. Tada – tie, kurie moko, ir tie, kurie myli. Jie visi žino apie savo svarbumą, nes visada stengiuosi jiems apie tai pasakyti.
Mėgsti gyvenime viską analizuoti, tavęs tai nevargina?
Analizuoti man tiesiog patinka ir įdomu. Teatras yra žmogaus prigimties analizės savotiška laboratorija, nes statydama spektaklį turiu suprasti ir pateisinti visus personažus. Literatūros kūriniuose nėra kaltų ir teisių, ten yra gyvenimas. Jeigu aš noriu priartėti prie tiesos apie gyvenimą, turiu mylėti visus žmones. Tik tada įmanoma juos suprasti, užjausti ir gailėti. Tik tada iš tiesų rūpi jo likimas.
Ar jauti pasitenkinimą iš kūrybos? Jei taip, ar yra dar kažkokių veiklų, suteikiančių panašią pilnatvę?
Nemėgstu žodžio „kūryba“, aš tiesiog darau tai, ką jaučiu. Įdomiausia dalis tame yra pats procesas, spektaklio atsiradimo kelias. Jis visada kitoks, ir tai mane žavi. Kaskart imdamasis naujo darbo pradedi viską nuo nulio, tampi niekas ir turi įrodyti save iš naujo. Kiekvieną kartą tai – iššūkis, adrenalinas. Tuo metu valdai didžiulius procesus, jauti, kad gyveni, todėl papildomi dirgikliai nebūtini. Po premjeros, jau po visko, mėgstu pabėgti kur nors, kur šilta. Tada užtenka saulės, gamtos, jūros ir vienos palmės.
Ką jautei šiemet kovą šokdama Maskvos didžiajame teatre, juk tai – kiekvieno artisto svajonė?
Tiesą sakant, jokiame sapne negalėjau įsivaizduoti, kad taip atsitiks. Žinoma, buvo nepaprastai baisu, tikras iššūkis, nors esu geros formos. Tai buvo mano instituto GITIS, choreografijos katedros 70 metų jubiliejus, kuris buvo minimas „Gala“ koncertu. Jame dalyvavo visų kartų baleto solistai ir baletmeisteriai. Mano mokytoja Olga Georgijevna Tarasova iš didžiulės plejados savo studentų išsirinko mane, kaip geriausią mokinę. Jos paklausiau: „Mokytoja, ar tikrai manote, kad galiu?“ Į tai ji atsakė: „Pirmyn, mano vaike!“ Tas „vaikas“ ir nekėlė daugiau klausimų. Teko tiesiog nusiteikti ir tai padaryti.
Šokau duetą pagal Astoro Piazzollos muziką „Tango Oblivion“. Išėjusi į sceną stengiausi visa savimi pajusti tos scenos aurą, kurioje šoko tiek didžių artistų, kuri girdėjo tiek maldų. Man labai padėjo dar tai, kad žinojau kiekvieną Didžiojo teatro kampelį, nes dalyvavau operos „Katerina Izmailova“ pastatyme ir dirbau ten beveik du mėnesius. Jausmas, žinoma, buvo nenusakomas ir nepakartojamas. Didžiulė laimė man, ne baleto artistei, tai patirti. Paskui dar ilgai su didžiule šypsena veide sau sakydavau: „Ei, supranti – tu tai padarei!“
Visi siekiame kokių nors tikslų, išsikeliame sau, atrodo, aukščiausią kartelę, kurią pagaliau pasiekę suprantame, kad yra dar aukščiau iškeltų. Taip amžiname siekyje „kažko“ darbuojiesi didžiausiuose teatruose, turi savo teatrą. Kokia ta kartelė, kurios vis dar sieki?
Aš niekada nieko savo gyvenime neplanavau ir nesiekiau, nes esu moteris. Viskas, kas iki šios dienos atsitiko, yra tik Dievo dovanos – dėl talento, kurį jaučiu nuo gimimo, į kurį nespjaunu ir kuris daro mano gyvenimą įdomų.
Ar išgyvenai, kai baigusią baleto mokyklą tavęs nepriėmė į Operos ir baleto teatro baleto trupę?
Aš taip greitai įstojau mokytis į GITIS, kad nespėjau susivokti. Baleto mokykloje nebuvau numylėtinė, visada girdėdavau, kad esu stambi, negraži, retai gaudavau šokti. Staigus perėjimas nuo balerinos į kitą specialybę man nebuvo netikėtas, nes stačiau šokius nuolat, kiek tik save atsimenu. Darželyje – nykštukų ir snaigių šokius, besimokydama baleto mokykloje, paskutinėje klasėje, Naujiesiems metams sugalvojau pastatyti baletą. Bet mokytojai man neleido jo parodyti, įvardindami tai kaip kažkokią neaiškią iniciatyvą, kuri tik sukelia betvarkę mokykloje, nors visi labai degė dėl šio pastatymo.
Kad netapau balerina, dabar neišgyvenu visai, nes aš šokau scenoje. Tik šiek tiek vėliau ir tik savo pastatymuose, o tai reiškia, kad šokau tai, kas man tinka. Esu labai laiminga, kad buvau vienintelė, kuri sušoko visus vieno pirmųjų savo šokio spektaklių „Tango in Fa“ parodymus – daugiau nei šimtą kartų. Dar šokau savo pastatyme „Carmen“. Tai buvo mano vaidmuo. Visa ši patirtis man leido pasimėgauti scena, pabūti artiste, geriau suprasti šią profesiją iš vidaus. Tai – neįkainojama patirtis.
O nebuvo skaudu, kad tavęs nekvietė statyti spektaklių valstybinės meno institucijos, pavyzdžiui, Lietuvos operos ir baleto teatras? Juk tu čia pastatei tik du spektaklius – pirmąjį savo baletą „Medėja“ 1996 metais ir 2011 metais baletą „Barbora Radvilaitė“, kuris, beje, buvo neplanuotas – tave pakvietė statyti tik todėl, kad prancūzų choreografas Roland Peit atsisakė dirbti su trupe, ir atsirado tuščio laiko…
Man gaila tik vieno: buvau nusiteikusi, norėjau ir būčiau sugebėjusi sukurti nuostabią Lietuvos baleto epochą, bet man nesuteikė progos. Man nereikėjo nieko, jokių „kėdžių“, tik – galimybės dirbti.
Vidiniai mano resursai bet kokiu atveju turėjo atrasti išėjimą, todėl visa tai aš išpildžiau savo įkurtame „A|CH“ teatre. Taip pat aštuoneri metai yra atiduoti Maskvos Vachtangovo teatrui, kur savo epochą kuria Rimas Tuminas. Lietuva nėra per maža ar neturtinga šalis – čia tiesiog per daug siauro mąstymo žmonių, nuo kurių esi priklausomas. Todėl nenuostabu, kad niekada nesiskundžiau ir neverkšlenau, o ėjau plačiais žingsniais į priekį, į ten, kur galėjau kurti kitą – savo šokio – istoriją.
Buvo periodas, kai tave vadino juodąja choreografe, klijavo feministės etiketę, ar pykdavai už tai?
Ar tie žmonės pažinojo mane? Ne. Tai dėl ko pykti? Taip, buvo periodas, kai man patikdavo rengtis, kaip tuo metu juokaudavau, tamsiai juodai arba šviesiai juodai, nes tik ta spalva paryškindavo siluetą. Tai – paslapties ir elegancijos, o ne – gedulo spalva. Dabar į savo gyvenimą įsileidžiu daugiau spalvų, daugiausiai – ryškių, nes jos man labiausiai tinka. O feminizmas man nebūdingas išvis, nes per daug gerbiu ir vertinu vyrus, kad galėčiau gyventi tokiomis idėjomis.
Ar kartais jausdavai, kad moterys tavęs nemėgsta?
Moterys ar bobos?
Visą interviu su Anželika skaitykite IKONA.TV portale čia.
