Priminsiu, kad kalbėjome apie tai, kad didžioji dalis žmonių klysta, kad nesate savo likimo kalvis, kad brangiausio dalyko, kurį turite – laiko – labiausiai nevertinate, kad nėra vien tik gerų ir vien tik blogų žmonių, ir, galiausiai, kad gyvenimas yra prasmingas, nežiūrint jo baigtinumo. Štai likę kiti penki.

6. Visus žmones vienija garbės, žinomumo ir pripažinimo troškimas.

Vienų jis silpnesnis, kitų stipresnis, kai kurie jie netgi neigia, bet giliai kažkuriame savicenzūros užspaustoje sąmonės kertelėje net pats didžiausias atsiskyrėlis vienuolis nori pakliūti ant žurnalo viršelio. Tegu ir skirto vienuoliams atsiskyrėliams.

Net ir skirto vienuoliams atsiskyrėliams. Kuo žmonės kvailesni, kuo jie labiau nedėkingi, tuo karščiau dega jų troškimas būti garbinamiems. Ypač nori būti ant rankų nešiojami neturintys nei idėjų, nei kompetencijos, nei galimybių tas idėjas įgyvendinti.

Likimo kalvystės idėjos ironija čia pasireiškia tuo, kad daugybė pranašesnių už anuos žmonių pasistengia viską surėdyti taip, kad viršelių žmonės atsiduria garbinamųjų ir šlovinamųjų pozicijose būtent todėl, kad yra kvaili, pasipūtę, manantys, kad yra savo likimo kalviai ir dėl to nematantys, kad atlieka net ir ne pagrindinius vaidmenis Mapetų seriale.

Lėlių teatras vaikus žavi tuo, kad vilkas kalba močiutės balsu, o suaugusiuosius – kad kalba ne vilkas ir ne močiutė, o lėlę valdantis aktorius.

Ir tik labai nedaugelis gėrisi režisieriaus darbu – varomu ta pačia pripažinimo jėga, bet subtilia ir beveik nematoma viešos maikių ir triusikų parodos vitrinose. Stiprus ir tikras lyderis tas, kuriuo tiki ir seka tiek retai klystanti mažuma, tiek ir beveik nuolat – dauguma.

Stiprus ir tikras lyderis keičia pasaulį ir daro jį geresne, gražesne, visai žmonijai tinkamesne vieta gyventi.

Stiprus ir tikras lyderis gali duonos kepalu pamaitinti pasaulį, būti vienu iš penkių gerųjų imperatorių, sujungti Baltiją su Juodąja jūra, bet tik dėl to paties visus žmones vienijančio nenumaldomo šlovės ir garbės poreikio.

7. Dievo nėra, bet kažkuo būtina tikėti.

Aš suprantu, kaip šis teiginys, ypač jo pirmoji dalis, gali jus piktinti. Nuoširdžiai apgailestauju, kad taip yra, bet Dievo, visagalės ir viską matančios būtybės, kuriai nors mažytę dalelę rūpėtų jūsų buvimas, paprasčiausiai nėra.

Pasinaudosiu ne visai gražiu triuku, bet ne šventieji puodus lipdo: „S. A. kaltinamas tuo, kad 2012 metų lapkritį, pasilikęs prižiūrėti bičiulės vienerių metų mergaitę, tyčia ne mažiau kaip 28 kartus sudavė jai į galvą, suspaudė bei sulaužė rankas ir kojas <...>“. Norite dar, ar jau šiek tiek įtikinau? Kuo taip jau ypatingai nusidėjo metų mergytės siela?

Sakote, yra Dievo planas? Atleiskit, bet tada man nereikia dievo, kuris, tokiu atveju, greičiausiai, yra psichopatas.

Liūdnoka, kad visais laikais visos religijos dievus pasitelkė kaip rimbą valdyti tamsią, neišsilavinusią, apsiblaususia sąmone minią.

Iš kitos pusės, žmogui, kuris nuo gimimo gyvena kančioje ir netektyje, būtina viltis, kurią suteikia tikėjimas kažkuo. Tikėjimas, kuris nukritus jus stebuklingai pakelia.

Tikėjimas, kad stebuklai vyksta kasdien, kad jie visai šalia mūsų. Ir jie, tie stebuklai, iš tiesų visai šalia mūsų – tereikia tik kasdien apkabinti tuos, kuriuos mylit, pašiaušt vaikui plaukus ir būti jam tuo tėčiu ar mama, kuris nereikalauja, kuris suranda laiko, net jei jo neturi, kuris nebaudžia už tai, kad vaikas nori būti vaiku.

Stebuklas yra sugebėti nepykti ir atleisti tiems, kurie jus įskaudino ir įžeidė, sustoti, kai norisi išrėkti į veidą – idiote, tu!, – džiaugtis vandens lašu, nesikrimsti dėl menkniekių, nors galbūt jie atrodo pasaulio pabaiga.

Nors gal šią akimirką būtent jie ir yra pasaulio pabaiga. Jums. Didžiausias stebuklas yra žinoti, kad visada viskam yra pabaiga, nes viskas šiame gyvenime laikina ir praeina, bet kartu tikėti, kad visada po to seka pradžia.

Tiesa yra tai, kuo tiki, net jei tiki visagale ir viską matančia būtybe.

8. Kuo sąmoningesnis esate, tuo liūdnesnis tampate.

Čia iš dalies guodžia tik viena, kad daugelio žmonių sąmoningumas yra labai ribotas, jie tuo visiškai patenkinti ir, svarbiausia, dėl to jaučiasi ramūs ir netrikdomi aplink vykstančių negandų.

„Verkiantis“ filosofas Herakleitas, prieš pustrečio tūkstantmečio supratęs, koks nepakeliamai nykus yra daugumos žmonių vidinis pasaulis ir vos šviečiantis jų sąmonės spindulėlis, trankėsi basas, nuskuręs, pusbadis ir visiškai paklaikęs iš nevilties po išdegintas Graikijos kalvastepes ir nenumaldomai raudojo.

Sielvartas prislėgė jį supratus, kad nuo visų gyvų Žemės organizmų skiriamės tuo, kad turime sąmonę ir savimonę, bet jomis vengiame naudotis – vyksta nepertraukiami karai, žudomi vos gimę kūdikiai, o save valdyti patikime tironams, silpnavaliams ar emdžiboltikams.

O kur dar vergai demokratijoje, vagystės, aplinkinių vertinimas pagal užimamas pareigas, lytį ar turtą, dievų mitas, Saulė užges, ir vėl baigėsi – kam eilė subėgiot?

Ir vykstant šitiems visiems baisiems dalykams, kurių priežastimi, visų pirma, yra pats žmogus, tas pats žmogus dėl to yra dažniausiai visai laimingas. O jei bandome plėsti žmogaus sąmoningumą jį mokydami, parodydami įvykių priežastis ir pasekmes, skirtingų žmonių panašumą, dorybių privalumus, nesibaigiančią visko kaitą, darome tokį mokinį vis liūdnesniu – staiga praregėjus ir išvydus minios žmogaus ribotumą, savanaudiškumą ir tuštumą, sąmoningąjį apima begalinis liūdesys, nes tuo pačiu jis nori viską pakeisti ir kartu puikiai suvokia, jog per savo gyvenimą nieko pakeisti negali, tik patį save.

9. Niekada neateis ta diena, kai jūs pagaliau darysite tik tai, ką norite.

Daugelis iš jūsų galvoja maždaug taip ar panašiai – dar padirbsiu, dar truputį padarysiu tą ir aną, šiek tiek dar pasistengsiu, va dar truputėlį, gal dar, tada uždirbsiu daugiau, dar daugiau, dabar jau visai daug, uždirbsiu visus pinigus ir tada tai jau pailsėsiu – darysiu tik tai, ką noriu, ir nieko daugiau. Sunku patikėti, kad taip save bando motyvuoti Protingas Žmogus, bet taip jau yra, kad dažniausiai tikime visiškai nerealiais dalykais (žr. Nr.7) ir atsisakome pripažinti, kas iš tiesų yra šalia mūsų, ypač, jei tą darome mes patys.

Jau sakiau, kad reikia vertinti brangiausią, ką turime – laiką, kiekvieną dieną stengtis gyventi taip, lyg naktį mirtume, ir atsisakyti paikos minties, kad esame savo likimo kalviai. Jeigu norite, kad kada nors ateitų diena, kai jūs imsite daryti viską, ką norite, ir tik tai, nieko daugiau, tai pradėkite nuo rytojaus.

Ne, geriau nuo šiandienos. Nuo dabar. Kol dar neištiko infarktas ar staigus depresijos antpuolis. Nepavyko?

Tai tada susiraskite tokią vietą, kur nors trumpam jaustumėtės gerai. Tokį užsiėmimą, kuriame dingtų laiko pojūtis. Geriau jau po kelias valandas ar tegu ir minutes kasdien nei niekada – niekada.

10. Didžiajai daliai žmonių yra visiškai nusispjauti į jūsų svajones.

Netgi tada, kai atrodo, kad jie jūsų klauso ir netgi pritaria, iš tiesų jie galvoja, kaip čia pasinaudojus jūsų užsidegimu jų pačių tikslams pasiekti. Su įkarščiu pasakojate apie savo seną svajonę sudalyvauti Burning man ir galimybę bent kelias dienas atsiduoti manęs-nėra-meskalinas-jėga siautuliui? Gudriai primerkęs akį jautrusis jūsų pašnekovas tyliai mintija, kaip čia išnaudojus šansą kartu su jumis nemokamai perskristi Atlantą, o toliau jau kaip Dievas duos.

Todėl labai atsargiai rinkitės draugus, ypač partnerius (žiū! – šarangė varangė barakuda už parankės) ir stenkitės pasirinkti tuos, kurie bent jau nenorės jumis pasinaudoti. O jei suradote sielos veidrodį, supraskite (sąmonė jums duota ne vien kaip šalutinė DNR evoliucijos išdava, siekiant kuo daugiau išplatinti jos nešėją), kad jums taip smarkiai pasisekė, kad kartais verta šalia jo patylėti ir išgirsti, ko, be jūsų svajonių, galbūt trokšta ir tikro draugo širdis.

Pabaiga.

P.S. „Kaipgi svarbu, kas ką padarė! Juk tie patys veiksmai, priklausomai nuo to, kas juos atliko – garsūs ar nežinomi asmenys – yra arba iškeliami į aukštybes, arba visai nutylimi.“ Gajus Plinijus Jaunesnysis