Pirminiais vertinimais šis „revoliucingas“, anot naujo premjero G. Conte, ūkio skatinimo planas turėtų biudžetui kainuoti 126 mlrd. eurų. Biudžetui, kuris neįsivaizduoja tokių sąvokų, kaip balansas, ar perteklius, nes Italijoje tokio dalyko modernios istorijos laikais nėra buvę. To rezultatas – 132 proc. BVP siekianti valdžios sektoriaus kupra, prarastas konkurencingumas ir gilių struktūrinių problemų sukaustyta ekonomika, nesugebanti normaliai augti net ir visuotinio ekonominio pakilimo laikotarpiu. Liga rimta, jai gydyti būtina chirurginė intervencija – stipri politinė valia ir skausmingos, bet veiksmingos struktūrinės reformos siekiant išspręsti vidines fiskalines problemas, mažinti korupciją ir mokesčių vengimą, atkurti konkurencingumą, suefektyvinti viešąjį sektorių bei paskatinti ekonomikos plėtrą. Deja, vietoj to šiandien stebime populistinį šou su nacionalizmo elementais. Aišku, tas gal net ir nestebina, struktūrinės reformos reikalauja labai tvirto politinio stuburo, o šia savybe Pietų šalių valdžios niekada nepasižymėjo.
ES politinis elitas kraipo galvas ir baksnoja į ES fiskalinės drausmės apynasrį – taisykles ir baudas, taikomas valdžios sektoriaus finansų tvarumo prasme neklusnioms ir nedrausmingoms narėms. Beje, šį apynasrį Italija dar puikiai prisimena, jis buvo nuimtas tik 2013 m. viduryje. Bet Italijos premjeras į tai reaguoja ramiai. Anot jo, Italija fiskalinės drausmės sieks didindama šalies turtą, o ne verždamasis diržus ir mažindama išlaidas. Kur to turto ieškos? Vadinamuosiuose mokesčių rojuose. Finansų rinkų dalyviai ironiškai linki sėkmės ir „balsuoja kojomis“. Tą iliustruoja Italijos obligacijų pajamingumų šuoliai investuotojams karštligiškai baksnojant pele ant „sell“ (liet. parduoti).
Rinkos nerimauja ne veltui. Nerimauja ir protingi žmonės pačioje Italijoje. Pavyzdžiui, Italijos centrinio banko vadovas I. Visco yra pasakęs, kad Italija „nuolat flirtuoja su rizika netekti nepamainomos vertybės – pasitikėjimo“. Šventa tiesa. Pasitikėjimas yra vienas kertinių akmenų, ant kurių laikosi Italijos valdžios sektoriaus ponzi piramidė. 2011–2012 m. periferinių šalių (ypač Graikijos) valdžios sektoriaus krizė – puiki iliustracija, kas nutinka, kai šis pamatinis akmuo ima trupėti ir rinkų pasitikėjimas šalimi sugriūva. Iš esmės tik dėl to, kad jį atkurtų, 2012 m. ECB ir davė savo lemtingąjį pažadą padaryti viską, kad euras būtų išgelbėtas, ir pradėjo neregėtais mastais spausdinti pinigus. Tik tokiomis beprecedentėmis pastangomis pavyko prarastą pasitikėjimą dirbtinai atkurti ir laimėti laiko šalims kaltininkėms susitvarkyti. Airija pamoką išmoko, susimobilizavo, persigrupavo ir šiuo metu yra viena sėkmingiausių ES ekonomikų, kitos švaistūnės – nelabai.
Prieš kiek daugiau nei metus rašiau, kad kiekybinis monetarinis skatinimas nėra vaistas. Jis regiono ligų negydo, o, tarytum psicholeptikas, iššaukia trumpalaikį ramybės ir saugumo jausmą. Tačiau jo veikimui nuslopus seka dar viena emocinė duobė. Tai, kaip šiandien pasaulinės finansų rinkos reaguoja į politinius įvykius Italijoje, rodo, kad psicholeptiko galiojimas eina į pabaigą, grįžta skaudūs 2011–2012 m. prisiminimai, tad Italijai ir kitoms pietų valstybėms teks daug labiau stengtis, norint tą pasitikėjimą atkurti ir išlaikyti. Laiko populistiniams žaidimams nebeliko.
