Paimkim jo citatas, ir kur tik samprotaujama apie verslo įtaką politikai, kad būtent verslas darąs šį ir tą, o neturėtų daryti to ir ano, įrašykim Vardenį Pavardenį. Tai jis, Vardenis P., darąs šį ir tą, nors neturėtų daryti to ir ano, ir tie Vardenio darymai esą žalingi žmonėms ir pavojingi valstybei. Ne tik „MG“ (ir nežymiai „Rosatomas“), kuriuos nūnai leista peikti. Pagrįstai.
„Verslo atsakomybė“, „verslas naudojasi galimybėmis“ skambėtų kaip „mano atsakomybė“ ir „aš naudojuosi galimybėmis“.
Nušvistų skaidruma! Ir Vytautas B. galėtų prabilti ne miglomis apie vos du koncernus ar vos pusantro, šiukštu ne apie trečią. Atsiprašau. Apie visą padėtį, visus užvaldymo kėslus! Gal jie raunasi tarpusavy?
O padėtis labai specifinė. Galėtume sakyti, kankinanti. Didysis žemės plotų bei išmokų verslininkas, kuris dar ir trąšų maišytuvas, tuo pat metu yra žymus politikas. Kaip save atskirti nuo savęs?
Politikas ir verslininkas viename asmenyje... Bloga prezidentė jau bakstelėjo pirštu.
Kokių dar naujų komisijų reiktų sukurti tokiai užduočiai? Tikriausiai neįmanoma, tad ir nekurkim. Tuščia jos, komisijos. Balsuojam, liaudies demokratai, kad nereikia. Juk jeigu ją ir leis kurti vidinis politikas (nepadoru prieš žmones ar ką), tai užsinaisiuos vidinis to paties asmens verslininkas. Netekti susisemtų žemių?
Kita vertus, jeigu verslininkas ims dejuoti, kad širdį jam skaudina ir kenkia (tyčia!) politiniai oponentai ir gal jau stop, tai suaršės jo vidinis politikas ir eis išnaikinti kenkėjų būtent politiškai. Balsų yra - proto nereikia.
Mechaniškai paklusniai balsuojanti dauguma – tai lyg „Seimas“ atidėjęs protą. Mechanizatoriai.
Todėl, broliai, daugiau supratimo, daugiau atjautos! Pradėkim nuo žodyno-vardyno. Pažymėjimai ir patyrinėjimai jau praskleidė kai kurias lietuviškų džiunglių prieigas.