1752 m. B. Franklinas domėjosi naujai atrasta elektra. Stebėdamas gamtą, mokslininkas iškėlė mintį, kad ir žaibas yra elektros iškrova. Norėdamas tuo įsitikinti, B. Franklinas audringą naktį pakėlė į dangų aitvarą ir stebėjo, ar į jį trenkusi perkūnijos elektra nutekės vieline aitvaro virvute žemyn.
Nors pats išradėjas rankose laikė ne vielinę virvelę, o elektrai nepralaidžią šilko juostą, tai buvo išskirtinai pavojingas ir rizikingas bandymas. Eksperimentas pasitvirtino – į aitvarą trenkus žaibui, elektra nutekėjo vieline virvute ir iš jos gale buvusio rakto pasipylė kibirkštys. Taip B. Franklinas išrado žaibolaidį – storą metalo strypą, kuriuo tekėdama elektra beveik neišskiria šilumos.
Iki tol nuo perkūnijos gynęsi prietarais ir skambančiais bažnyčių varpais, žmonės prisijaukino žaibolaidį. Netrukus žaibolaidžiais apsaugoti visi aukšti visuomeniniai pastatai. Beje, kasmet į „Empire State Building“ pastatą Niujorke žaibas trenkia apie 100 kartų!
Svajones išpildė 1935 m. filmas „Nepamiršk manęs“
1935 m. į ekranus išėjo pirmasis filmas su garsaus tenoro Beniamino Gigli įdainuota muzika iškalbingu pavadinimu „Nepamiršk manęs“. Paskatintas nepaprastos filmo sėkmės, per keletą metų B. Gigli nusifilmavo dar 15 juostų.
Solistas atviravo: „Aš nesiruošiau būti kino žvaigžde. Svarbiausia, kad galėjau juose dainuoti. Tuos filmus demonstravo visuose žemės kampeliuose, pačiuose tolimiausiuose miesteliuose, atokiausiuose kaimeliuose, kur aš vargu ar būčiau galėjęs nuvykti gastrolių. Kino teatrų salėse mano dainavimo galėjo klausytis tie žmonės, kurie niekada neturėjo galimybės atvykti į teatrą ar koncertų salę.“
Filmas „Nepamiršk manęs“ su kaupu išpildė visas B. Gigli svajones ir užgaidas.
Ch. Dickenso romanui „Didieji lūkesčiai“ buvo parašytos dvi pabaigos
Didysis anglų rašytojas Charlesas Dickensas turėjo daugybę paslapčių, bet viena iš jų netruko išaiškėti iškart po jo mirties. Yra žinoma, kad Ch. Dickensas pakeitė originalią romano „Didieji lūkesčiai“ pabaigą.
Originalioji pabaiga nebuvo laiminga. Iš jos buvo aišku, kad pagrindinių kūrinio veikėjų – Estelos ir Pipo – keliai išsiskyrė. Užbaigęs kūrinį, Ch. Dickensas rankraštį parodė savo bičiuliui Edwardui Bulweriui-Lyttonui, tuo metu populiariam kriminalinių romanų rašytojui, ir šis, užuot išreiškęs susižavėjimą, paragino Ch. Dickensą pakeisti „Didžiųjų lūkesčių“ pabaigą.
Ch. Dickensas sutiko su audringais bičiulio argumentais. Iš pirmo žvilgsnio pakoreguoti tik kai kurie žodžiai ir jų seka sakinyje, tačiau tokiu būdu pabaigai suteikta visiškai nauja prasmė. Naujoji pabaiga, pasirodžiusi su antruoju kūrinio leidimu 1862 m., buvo gerokai optimistiškesnė, ji teikė skaitytojams vilties, kad Pipas ir Estela vėl bus kartu. Ši pabaiga ir tapo galutine kūrinio versija, žinoma skaitytojams iki pat šių dienų.
Kaip atsitiko, kad rašytojas prarado pasitikėjimą savimi ir pakluso raginimui pataisyti kūrinį? Ch. Dickenso kūrybos tyrinėtojai neslepia, kad aptariamuoju laikotarpiu rašytojas išgyveno didelius pokyčius asmeniniame gyvenime – rašydamas kūrinį jis skyrėsi su žmona, su kuria buvo susilaukęs 10 vaikų, ir užmezgęs romaną su gerokai jaunesne aktore.
Ch. Dickensas buvo rašytojas, nepaprastai saugojęs savo reputaciją, rūpinęsis savo įvaizdžiu, jautrus viešajai nuomonei. Galbūt Ch. Dickensas vylėsi, kad sąjunga su skaitytojais pakeis jo subyrėjusią santuoką su žmona? Kas paneigtų, kad Ch. Dickensas perrašė pabaigą tikėdamasis išsaugoti skaitytojų meilę ir pripažinimą, tarsi norėdamas apsisaugoti nuo dar vieno galimo praradimo...
