Aš niekada nebuvau gera mergaitė, nebuvau ir švelni ar paklusni, mėgau kovoti už tiesą ir drąsiai sakyti, ką galvoju.

Mano tėvai iš manęs niekada ir nereikalavo „būti gera ir švelnia“, bet visada ugdė įprotį išsakyti savo nuomonę, galvoti savo galvą, ir nesileisti skriaudžiamai, o jei kas bandys skriausti – duoti atgal. Vaikystėje susiklostė ir taip, kad dauguma tėvų draugų, su kuriais leisdavome laiką, turėjo berniukus, todėl aš apskritai ilgą laiką nesupratau skirtumo, kaip kas pagal visuomenės normas privalo elgtis.

Mes žaisdavom mašinėlėm, mušdavomės, laipiojom medžiais, supdavomės „tarzanke“ virš Vilnelės upės ir retai kada grįždavome namo nenubrozdintais keliais ir alkūnėmis.

Dabar man 32 metai ir aš vis dar nesuvokiu, kodėl dauguma moterų sutinka priimti joms primetamas socialines normas, vadinamas „moteriškumu“.

Blogas tėvų auklėjimas ir visuomenės spaudimas „būti kaip visos“? Tikrai taip. Bet juk užaugusios galime rinktis pačios, kokios mūsų savybės reikalingos ir naudingos gyvenime, o kurios – užkrautos visuomenės, svetimos, ir svarbiausia – trukdančios siekti tikslų.

Lietuvoje vyrauja tradicinis „moteriškumas“, kuris siejamas su grožiu, stiliumi, estetika, švelnumu, jausmingumu, intuicija, romumu, pasiaukojimu šeimai, šeimos gyvenimo, kaip vienintelės laimės, aukštinimu, vaikų auklėjimu ir rūpinimusi bei namų ūkio darbais.

Motinystė suprantama „tradiciškai“. Pavyzdžiui, „motinystė – moters gyvenimo įprasminimas (t. y. be motinystės moters gyvenimas neprasmingas)“. Arba „moteris gali siekti išsilavinimo, karjeros tol, kol tai nesikerta su motinyste, nes motinystė moteriai turi būti svarbiau nei karjera“.

Baisiausia, kad dauguma moterų nekvestionuodamos paklūsta kitų nustatytoms žaidimo taisyklėms ir iki pamėlynavimo tvirtina, kad šis joms sudarytas savybių rinkinys yra įgimtas.
Sandra Vilimaitė

O tradicinį „vyriškumą“ įkūnija fiziškai stiprus vyro kūnas, dominavimas tiek moterų, tiek silpnesnių vyrų, t. y. fiziškai ir finansiškai silpnesnių, atžvilgiu, emocijų ir jausmų nerodymas („vyrai niekada neverkia“) arba agresyvus jų demonstravimas („duoti į snukį“), racionalus protas, atkakliai siekiantis pergalės profesinėje kovoje, sėkmingai įveikiantis socialines kliūtis.

Tėvystė vyrams nėra gyvenimo įprasminimas, o vaikų priežiūra ir auginimas yra moterų veikos sritis, kur vyrų dalyvavimas yra atsitiktinis arba momentinis.

Taigi, tradicinis „moteriškumas“ konstruojamas taip, kad būtų visiška priešprieša tradiciniam „vyriškumui“. Pavyzdžiui, jei vyras tikslo siekia agresija, veržlumu, valia, atkaklumu, jis vadinamas lyderiu,„stipriąja“ lytimi.

Jei tokiomis pačiomis savybėmis pasižymi moteris, ji – „per galvas lipanti kalė“, nes tokiu savo elgesiu trypia moteriškumą, kurį įkūnija trapumas, fizinis silpnumas, romumas, pasyvumas, jausmingumas bei švelnumas. Juk moterys vadinamos „silpnąja“ arba, sureikšminant moters kūno grožį, „gražiąja“ lytimi.

Bet baisiausia yra net ne tai, ką moteriai bando primesti visuomenė, – baisiausia, kad dauguma moterų nekvestionuodamos paklūsta kitų nustatytoms žaidimo taisyklėms ir iki pamėlynavimo tvirtina, kad šis joms sudarytas savybių rinkinys yra įgimtas.

Moterims reikia ne švelnumą ir gerumą ugdyti, ne „moteriško durnumo“ mokyklėles lankyti, o ugdyti savigarbą, mokytis uždirbti pinigų su adekvačiu savo darbo įkainojimu, o ne „kaip moteriai bus gerai“, svarbu įgyti drąsos imtis iniciatyvos ir prisiimti riziką. Žinoti, ko nori, išsikelti tikslą ir nedvejoti pasitaikius galimybei. Neatsiprašinėti, kai nesi kalta ir nesukti galvos, ką žmonės pasakys.
Sandra Vilimaitė

Nors taip ginamos „moteriškumas“ savybės tik trukdo gyvenime pasiekti daugiau nei puodai virtuvėje. Tiesa ta, kad niekas dar nesukūrė verslo ir nepadarė karjeros būdamas romus, švelnus ir paklusnus kaip avis. Tam reikia valios, atkaklumo, drąsos ir galiausiai pačios ambicijos siekti sėkmės profesiniame gyvenime.

Moterims reikia ne švelnumą ir gerumą ugdyti, ne „moteriško durnumo“ mokyklėles lankyti, o ugdyti savigarbą, mokytis uždirbti pinigų su adekvačiu savo darbo įkainojimu, o ne „kaip moteriai bus gerai“, svarbu įgyti drąsos imtis iniciatyvos ir prisiimti riziką. Žinoti, ko nori, išsikelti tikslą ir nedvejoti pasitaikius galimybei. Neatsiprašinėti, kai nesi kalta ir nesukti galvos, ką žmonės pasakys.

Mano tekstus kaskart skaito dešimtys tūkstančių žmonių, dalis jų yra labai pikti ir visaip mane įžeidinėja komentaruose, bet jei aš sukčiau galvą dėl jų pagalvojimų, man tai atimtų tas pačias dešimtis tūkstančių gyvenimo minučių. Per tas minutes geriau renkuosi parašyti jums dar daugiau apžvalgų, kurias jūs taip mėgstate ir gausiai skaitote bei komentuojate.

Pagaliau tiek moteriškumas, tiek vyriškumas tėra socialinė lytis – tai lyties socialiniai vaidmenys ir lytims priskiriamų „moteriškumo“ ar „vyriškumo“ savybių rinkinys.

Lyčių vaidmenys ir tradicijos formuoja moterų ir vyrų vaidmenis visuomenėje nuo labai jauno amžiaus. Mokomasi kultūriškai aprobuotų gestų ir rengiamasi tokiais drabužiais, kurie priskirti pagal lytį.

Pavyzdžiui, tradicijos ir lyčių vaidmenys gali turėti įtakos vaikino ar merginos pasirenkamai mokymosi krypčiai. Šiems sprendimams turi įtakos tradicinės vertybės ir nuostatos dėl darbo pobūdžio. Tyrimai rodo, kad „moteriškų“ profesijų aukštesnes pareigas einančios moterys uždirba gerokai mažiau nei moterys, kurios dirba „vyriškose“ srityse.

Sakyti, kad mergaitės gimsta tik romios ir švelnios, o berniukai – drąsūs ir veržlūs, yra tas pats, kas sakyti, kad musulmonės jau gimsta mokėdamos užsirišti skarą.
Sandra Vilimaitė

Taigi, kas yra „vyriška“ ir „moteriška“ sukuria pati visuomenė, t. y. „moteriškumo“ ir „vyriškumo“ vaidmenys yra išmokstami ir jie nepriklauso nuo biologinės lyties, jie priklauso nuo kultūros, kurioje gyvena individai.

Amerikiečių antropologė, etnografė Margaret Mead tyrinėjo Naujosios Gvinėjos trijų genčių gyvenimus ir pateikė išvadą, kad „kultūra lemia giminių vaidmenis“. Pavyzdžiui, Tčambuli gentyje dominavo matriarchatui būdingi veiksniai. Moterys iki vedybų galėdavo turėti lytinių santykių, rinkdavosi pačios sutuoktinį vyrą, o šis, kaip vakarų kultūros moterys, „koketiškai laukdavo moters dėmesio ir palankumo“.

Bet nereikia nė genčių tyrimų. Lietuviai, taip pamėgę Turkijos ir Egipto kurortus, jau turėtų puikiai suvokti, kad „moteriškumo ir vyriškumo“ normos Lietuvoje smarkiai skiriasi nuo „moteriškumo ir vyriškumo“ normų kitose kultūrose, todėl tvirtinti, kad „moteriškumui“ priskiriamos savybės yra įgimtos – kvailystė. Sakyti, kad mergaitės gimsta tik romios ir švelnios, o berniukai – drąsūs ir veržlūs, yra tas pats, kas sakyti, kad musulmonės jau gimsta mokėdamos užsirišti skarą.

Pasaulyje nėra tokių visuomenių, kur nebūtų skirstomos lytys į moteriškas ir vyriškas, tačiau labai skiriasi supratimas, kas yra „moteriškumas ir vyriškumas“ konkrečiu istoriniu laikotarpiu, konkrečiame socialiniame sluoksnyje ir konkrečioje visuomenėje. Juk kažkada „vyriška“ būdavo nešioti baltas pėdkelnes, dėvėti peruką ir pudruoti veidą.
Sandra Vilimaitė

„Moteriškumas“ ir „vyriškumas“ bei su tokiu vaidmenų paskirstymu susijusi nelygybė priklauso nuo tuo metu vyraujančių kultūrinių, socialinių, galios politikos aspektų, religijos nuostatų.

Visos šios struktūros prižiūri, kad lytis žinotų jas skiriančius veiksnius ir savo vaidmens visuomenėje ribas, kad suprastų, kas leidžiama moteriškai lyčiai, o kas – vyriškai, ir vykdytų. Tai puikiausiai atspindi idėja uždrausti abortus: jos autoriai teigia, kad moters kūnas jai nepriklauso, ji – valstybinis gimdos inkubatorius, todėl moterys neturi teisės spręsti, ką su savo kūnu daryti.

Apskritai pasaulyje nėra tokių visuomenių, kur nebūtų skirstomos lytys į moteriškas ir vyriškas, tačiau labai skiriasi supratimas, kas yra „moteriškumas ir vyriškumas“ konkrečiu istoriniu laikotarpiu, konkrečiame socialiniame sluoksnyje ir konkrečioje visuomenėje. Juk kažkada „vyriška“ būdavo nešioti baltas pėdkelnes, dėvėti peruką ir pudruoti veidą.

Tad „moteriškumo“ ir „vyriškumo“ samprata gali kisti taip lengvai, kaip skirtingais visuomenės raidos etapais kito žmonių rūbai, manieros ar galvos apdangalai. Vienoje kultūroje tam tikrai lyčiai visuomenės priskirtinos savybės yra skatinamos, tam tikros elgesio normos yra ugdomos, kitoje – tos pačios savybės gali būti slopinamos.

Visgi Lietuvos mokslininkių atlikti tyrimai rodo, kad pačios moterys „moteriškas savybes“ supranta ne kaip primetamą, o kaip natūralią duotybę.

Toks požiūris kartu išreiškia moterų suvokimą ir nuostatas apie „tradicinę“ vyrišką ir moterišką tvarką. Tai vėl įrodo, kad lyčių hierarchija taip įsišaknijusi į visuomenės kasdienio gyvenimo normas, kad ji net nėra pastebima kaip lyčių nelygybė, o vertinama kaip „natūralus“ darbų pasiskirstymas „tradicinėje“ šeimoje.

Tačiau šiandien mes, moterys, turime visas galimybes laisvai mąstyti ir rinktis gyvenime ugdyti tas savybes, kurios mums padeda siekti tikslų, kurios naudingos asmenybės augimui ir profesinei sėkmei.

„Moteriškumas“(toks, koks suprantamas „tradiciškai“) yra ydingas įprotis kaip rūkymas, kurio reikia atsikratyti. Stiprios, veiklios ir drąsios moterys yra šiandienos visuomenių variklis, o ne grožį puoselėjančios, švelnios būtybės be nuomonės.

O galiausiai visa žmogaus savybių paletė nėra nei vyriška, nei moteriška, o paprasčiausiai žmogiška.