Vilniaus apygardos teismo posėdyje ketvirtadienį savo ginamąją kalbą sakė buvusio Sovietų Sąjungos 107-osios motorizuotos šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko batalionio vado pavaduotojo ginkluotei V. Sorokino advokatas Gintaras Algirdas Perednis.

Kaltinamajame akte teigiama, kad kaltinamasis Nikolajus Astachovas buvo tanko borto vadas, o šio tanko mechanikas-vairuotojas buvo V. Sorokinas. N. Astachovas davė komandą V. Sorokinui pašalinti kelyje link televizijos bokšto esančias užtvaras iš transporto priemonių ir esą V. Sorokino vairuojamas tankas šias užtvaras šalino. Advokatas sako, kad šie kaltintojų teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pasak advokato G. A. Perednio, V. Sorokino vairuojamam tankui privažiavus prie užtvaro, tankas užgeso, o užtvarus išvartė už šio tanko važiavęs kitas tankas, tai matyti iš V. Sorokino apklausos protokolų.

„Todėl V. Sorokino vairuojamas tankas negalėjo užvažiuoti ant Algimanto Petro Kavoliuko. Toliau, kaip nurodyta Vladimiro Sorokino apklausoje, jis nuvairavo tanką link bokšto paskui kitus tankus, važiavo lėtai ir atsargiai 3-5 kilometrų per valandą greičiu, išlaikydamas 1,5-2 metrų distanciją iki žmonių. Nors V. Sorokinas yra kaltinamas, kad yra užvažiavęs ant Loretos Asanavičiūtės (ji mirė) bei kitų asmenų, tačiau tai pagrįsti byloje nesurinkta duomenų ir šio fakto patvirtinti mes negalime“, – sakė advokatas.

A. P. Kavoliukas ir L. Asanavičiūtė 1991 metų sausio 13-ąją prie televizijos bokšto buvo mirtinai sužaloti tanko vikšrų.

Advokatas taip pat mano, kad V. Sorokinas turi būti laikomas kombatantu. Jis priminė 1949 metų Ženevos konvencijos papildomą protokolą dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. Jame nustatyta, kad konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų kariai yra kombatantai, t. y. turintys teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. Konvencijoje taip pat numatyta, kad nors visi kombatantai privalo laikytis tarptautinės teisės normų, taikomų vykstant ginkluotiems konfliktams, šių normų pažeidimas neatima iš kombatanto teisės būti kombatantu.

„Taigi Vladimiras Sorokinas, turėdamas majoro karinį laipsnį, priklausydamas TSRS karinėms pajėgoms, yra laikytinas kombatantu, kuriam galioja duota savo šaliai priesaika, kurios esmė – vykdyti visus vadų įsakymus“, – sakė advokatas G. A. Perednis.

Jis mano, kad V. Sorokinas veikė kaip karys, davęs priesaiką savo šaliai, laikydamasis karinės priesaikos, karinio pavaldumo ir karinių statutų, o ne kaip kokios organizuotos grupės narys.

Advokatas sako, kad nėra duomenų, jog jo ginamasis žinojo apie neteisėtą Lietuvos įtraukimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, 1990 metais įvykusį Nepriklausomybės atstatymą.

„Ne paslaptis, jog tuo metu TSRS kariškiams tų dienų įvykiai buvo nušviečiami visiškai kitaip. Manau nesuklysiu, jog TSRS kariškiams apie Lietuvą buvo teikiama analogiška informacija kaip A. Nevzoro filme „Našy“. Jame buvo rodomi vaizdai ir pasakojimai, meluojant ir iškraipant objektyvią tiesą, taikius Lietuvos žmones vaizduojant nacionalistais bei fašistais“, – sakė advokatas.

G. A. Perednis mano, kad yra reikšminga aplinkybė, jog sovietų kariuomenėje karinį majoro laipsnį turėjęs V. Sorokinas nebuvo komunistų partijos narys, tai išskirtinis atvejis, rodantis, kad asmuo lojalumu komunistų valdomai šaliai nepasižymėjo.

„Tai, kad jo vairuojamas tankas sustojo prieš kliūtį ir kliūčiai esant, toliau nevažiavo, rodo, kad V. Sorokinas padarė viską, ką galėjo tą lemtingą naktį, kad kuo mažiau būtų padaryta žalos. Tiesiogiai prieštarauti vadams jis negalėjo, trukdė duota priesaika jo šaliai, už kurios sulaužymą neabejotinai būtų nuteistas griežta bausme, taip pat tiesiogiai prieštarauti vadams, jam, kaip kombatantui, draudė ir TSRS kariniai statutai“, – sakė advokatas G. A. Perednis.

Vilniaus apygardos teisme šią savaitę vyksta baigiamieji advokatų pasisakymai Sausio 13-osios byloje.

Gynėjai pasisakymuose akcentuoja, kad Ukrainoje, Rusijoje, Kazachstane, Uzbekistane gimę kaltinamieji kruvinųjų sausio įvykių metu buvo jauno amžiaus, kai kurie 25-28 metų, neturėjo jokio ryšio su Lietuva, iki sausio įvykių nebuvo joje lankęsi, neišmanė jos istorijos, jie galėjo būti įsitikinę, kad Lietuva tebėra Sovietų Sąjungos dalis, o tuo metu melagingai buvo skleidžiama informacija, kad Kovo 11-osios aktas yra atšauktas ir negalioja.

Advokatai siūlė prisiminti, kas tuo laikotarpiu buvo rašoma istorijos vadovėliuose, sovietų kariuomenė dar nebuvo išvesta iš Lietuvos, o jos nepriklausomybė buvo „trapi“ ir nepripažinta užsienio valstybių.

Generalinė prokuratūra siūlo buvusį Sovietų Sąjungos gynybos ministrą 93 metų Dmitrijų Jazovą pripažinti kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui per Sausio 13-osios įvykius ir įkalinti jį iki gyvos galvos. Iki gyvos galvos taip pat siūloma įkalinti dar penkis kaltinamuosius nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais – tarp jų ir buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą.

Likusius kaltinamuosius, t. y. 61 asmenį, prokurorai prašo teismo pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, ir skirti jiems laisvės atėmimo bausmes nuo 12 iki 20 metų, jas atliekant pataisos namuose.

Anksčiau savo kalboje prokurorai minėjo daugybę tarptautinių teisės aktų, jie sakė, kad Lietuva privalo vadovautis visuotinai pripažintais teisės principais ir normomis, pagarbos tarptautinei teisei principais, vykdyti įsipareigojimus.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.