Pusiau parazitinis augalas
Ant soduose, parkuose ar tiesiog pakelėse augančių medžių dažnai pastebimi keisti, apvalūs lapų dariniai. Tai – amalai. Visžaliai augalai, kurie auga medžiuose.
Vilniaus universiteto Botanikos sodo Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas, botanikos mokslų daktaras Darius Ryliškis pasakoja, kad amalas yra pusiau parazitinis augalas, kuris vienas, savarankiškai augti negali: jam būtina turėti augalą šeimininką, iš kurios amalas maitinasi mineralinėmis medžiagomis.
„Paprastai dalis parazitinių augalų paima ne mineralines medžiagas, o organines. Amalas, būdamas pusiau parazitiniu, iš augalo šeimininko paima mineralines medžiagas, o organines medžiagas jis pasigamina pats, nes turi žalius lapus ir stiebus. Už tai mes jį vadiname pusiau parazitu“, – aiškina dr. D. Ryliškis.
Botanikas tęsia, kad tikras augalas parazitas, pavyzdžiui gegužinė žvynašaknė, naudoja visas šeimininko medžiagas, vystosi, į paviršių iš žemės išlenda tik jo žiedynai, išplatina sėklas, iš kurių išauga augalas, apraizgo augalo šeimininko šaknies ir toliau vystosi, naudoja ir organines, ir mineralines medžiagas iš augalo.
„Amalas parazituoja visais metų laikais, dažniausiai parazituoja ant lapus metančių medžių, bet pats jis visžalis, tai netgi žiemos,ankstyvo pavasario ar vėlyvo rudens periodais jį yra lengviau pastebėti, nes šeimininkas numeta lapus, o amalo lapeliai išlieka. Tada mes dažniausiai ir pamatome, kad ant augalo parazituoja amalas“, – apie amalą pasakoja VU Botanikos sodo atstovas.
Perneša paukščiai
Žmonėms, mažai išmanantiems apie augalus, dažnai kyla klausimas: kaip amalas atsidūrė medyje? Botanikas D. Ryliškis aiškina, kad čia neapsieita be paukščių pagalbos. Sparnuočiai sulesa amalo uogas, tačiau nesuvirškina sėklų. Be to, anot D. Ryliškio, sėklos prilimpa prie paukščių snapų. Sparnuočiai, nutūpę medyje, ant jo išbarsto ir amalo sėklas: „Amalo sėklytės yra lipnios ir jos prilimpa prie paukščių snapo. Matyt, paukščiui tai nelabai patinka ir jis, valydamas snapą, palieka ant žievės sėklytę.“
Negana to, amalas yra augalas, kuris prisitaikęs parazituoti ant sumedėjusių augalų, todėl medžiai jiems – puiki augavietė.
„O medyje jis atsidūrė dėl to, kad yra prisitaikęs parazituoti sumedėjusius augalus. Žoliniai augalai žaliuoja tik vasarą, o amalas yra visžalis augalas, jam ir žiemą, ir vasarą reikia maisto, šeimininko, kaip parazituojančiam augalui, tai tokios savybes turi tik medis. O į medį jį užnešą paukščiai“, – pabrėžia specialistas.
Tiesa, amalai taip pat turi savo „mėgstamiausius“ medžius. Pasak D. Ryliškio, ant vienų medžių amalai parazituoja, ant kitų – net neprigyja: „Yra tam tikros medžių rūšys, ant kurių amalai auga, o kitos rūšys turi per lygią žievę, nėra kaip įsiskverbti, pavyzdžiui, dažniausiai auga ant beržų, obelų, tuopų, drebulių, klevų, kriaušių, šermukšnių, ievų, gluosnių, gudobelių, o kitų medžių žievė nėra tokia, kad tiktų išdygti amalui.“
Silpnina medį
Nors paukščiai ir minta amalo uogomis, gyvūnams jos, anot D. Ryliškio, gali būti ir nuodingos. Medžiams amalas taip pat gali padaryti žalos. VU Botanikos sodo atstovas pasakoja, kad amalas, iš medžio pasisavindamas mineralines medžiagas, medį silpnina.
„Amalas toksinų į augalą neišskiria, tik tiek, kad jei amalų daug, jie paima labai daug mineralinių medžiagų. Jei dalis mineralinių medžiagų yra paimama, pradeda skursti augalas šeimininkas. Jeigu yra vienas kitas amalas, tai didelio pavojaus nėra, bet jei amalų yra daug, augalas šeimininkas pradeda skursti, nes lapams ar kitoms augalo dalims nebeužtenka mineralinių medžiagų“, – akcentuoja botanikas.
Kiek ant medžio yra amalų, anot D. Ryliškio, priklauso nuo kelių dalykų: sąlygų išdygti sėkloms ir medžio patrauklumas paukščiams: „Kiek ant medžio yra amalų, priklauso nuo to, kiek sėklų pavyksta išdygti. Sėklai išdygti irgi reikia reikia sąlygų. Viskas priklauso nuo to, ar pateks sėkla į plyšelį, ar ne, ar drėgmės užteks ir pan. Amalų kiekis priklauso ir nuo to, ar tas medis yra dažnai lankomas paukščių.“
Vis dėlto, amalas yra reikalingas dėl biologinės įvairovės, jo uogomis, kaip jau buvo minėta, minta paukščiai. Amalo kaulavaisiai būna baltos, gelsvos ar rausvos spalvos. Žydi amalas kovo – balandžio mėnesiais. Uogos prinoksta rugsėjį ir, jei paukščiai nenulesa, gali išbūti visą žiemą. Amalas gali gyventi net iki 70 metų.
Be to, amalas naudojamas ir vaistinių preparatų gamybai. Iš jo jaunų šakelių ir lapų gaminami vaistai arteriniam kraujospūdžiui, epilepsijai, aterosklerozei gydyti, reguliuoti širdies veiklą, mažinti nervų sistemos jautrumą. Tačiau uogos yra nuodingos. Apsinuodijus teka seilės, pykina.
Paplitęs visoje Europoje
Amalas yra vietinė rūšis. Tiesa, ji paplitusi ir kitose Europos šalyse, o 20 a. pradžioje amalas buvo atvežtas ir į Šiaurės Ameriką, kur iki šiol yra laikomas svetimžeme rūšimi.
Lietuvoje amalas labiausiai paplitęs pietvakarinėje šalies dalyje. Tačiau, kaip aiškina D. Ryliškis, per pastaruosius metų ir Europoje, ir visoje Lietuvoje besikeičiant (šiltėjant) klimatui, amalas turėjo gamtines sąlygas išplisti ir į kitus Lietuvos kraštus.
„Paplitęs Lietuvos pietvakarinėje dalyje. Bet paskutinį dešimtmetį klimatas atšilęs, todėl amalo arealas slenkasi į šiaurę. Jei užeina kokia šaltesnė žiema, tai šiaurinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje jo sumažėja, nes jis nušąla. Jis ten jau jautrokas šalčiui. Vidurio, pietų Lietuvoje – jis auga gerai jau daugybę metų, o paskutiniu dešimtmečiu ir pietryčių bei šiaurės Lietuvoje“, – pasakoja botanikas.
Laukinė augalija – valstybės nuosavybė
Amalas yra minimas ir teisės aktuose. Dar 2000 metais amalas buvo įtrauktas į Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų rūšių sąrašą. Tačiau, praėjus metams, amalas iš šio sąrašo buvo išbrauktas. Toks pakeitimas galioja ir šiandien. Tai reiškia, kad nėra draudžiama amalo rinkti ar juo prekiauti.
Kai kurie miškininkai rekomenduoja jį naikinti dėl žalos medžiams, kurią amalas daro pasisavindamas augalo šeimininko mineralines medžiagas. „Jie akcentuoja ūkinius miško panaudojimo siekius – amalai gal gali daryti neigiamą įtaką medienos gamybai auginamų medžių būklei, tačiau tai patvirtinančių mokslinių tyrimų, mano žiniomis, nėra“, - komentuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Laura Janulaitienė.
Pasak jos, amalai yra vietinė, natūraliai Lietuvoje paplitusi augalų rūšis, todėl jų tikrai negalima naikinti. „Norint reguliuoti laukinių augalų gausą reikalinga argumentuota priežastis. Naikinti galima tik invazines rūšis, o valstybei priklausančias natūraliai augančias – ne. Visa laukinė augalija yra valstybės nuosavybė ir be pagrindo ją naikinti draudžiama“, - pabrėžia L.Janulaitienė.
