Tačiau tai tik išorinė ramybės ir sėkmės iliuzija. Po sezono atidarymo šventės per Palangą turėtų pravažiuoti buldozeriai, kurie atlaisvintų erdvę naujam kurortui su nauja vizija, ar bent jau priverstų pasikeisti dabartinį.
Laikai, kai skundžiamasi ir tikimasi per gerą savaitgalį uždirbti jei ne visam gyvenimui, tai bent likusiems metams, baigiasi ir aklavietė jau matoma.
Tačiau apie viską iš eilės. Prieš šimtą metų lietuviai, kartu su mus palaikančiais gudais, stojo į mūšį su latviais ir keliolikos gyvybių kaina atkovojo miestą. Tuo pačiu ir siaurą išėjimą prie jūros. 1921 m. kovo 30 d. pagal sutartį dėl sienos demarkacijos kartu su Šventąja perduota Lietuvai.
Kai pavyko 1923 m. atsiimti Klaipėdą, atgavome ir uostą. Po to Palanga tapo kurortu, kuris realiai suklestėjo sovietmečiu. Buvo patogu. Jūra prie pat, įmonės masiškai nuomojo butus ir statė poilsiavietes. Turistai plūdo. Vėliau vietiniams vėl buvo gerai – žmonių, kurie tradiciškai vis dar mėgo lietuvišką pajūrį pakako.
Buvo galima plėšti kainas kokias tik širdis geidžia. Praktiškai iki stojimo į ES, kai sienos buvo pridarytos, alternatyvos kur poilsiauti nebuvo. Todėl tradicinėms paslaugoms alternatyvos niekas nekūrė ir pajūryje. Buvo labai patogu.
Pakloji lovą, išnuomoji kambarį, paimi pinigus. Rūpesčiai baigiasi. Dauguma taip verslauja iki šiol. Tik bobutes su plakatais prie įvažiavimo pakeitė „Booking.com“.
Vietos valdžia mėgo pakalbėti apie tai, jog Palangos vizija tai visus metus veikiantis kurortas. Tačiau realiai visus metus dirbo tik Baltijos jūra.
Visi kiti ramiai leido žiemas ir vasaras panirę į gilų letargo miegą. O ir kam. Juk galima tiesiog per kelis mėnesius luptelti pinigus, kurių dažnai nemato mokesčių inspekcija, ir, paverkiant, kad sezonas klaikus ir „tokio blogo dar niekada nebuvo“ sėkmingai ir sočiai laukti kito pavasario.
Lygiai taip pat su ašaromis sutiktas ir šis sezonas. Tačiau, panašu, tikrosios permainos pagaliau atėjo.
Maitinimo įstaigos ėmė kone varžytis, kur galite pavalgyti ne taip jau brangiai, o kai kurios vis dažniau siūlo dienos pietų meniu, kaip ir bet kuriame kitame mieste. Verslininkai neslepia, kad anksčiau buvę aukso laikai, kai emigrantai sugrįždavo ir lengva ranka išlaidaudavo, baigėsi.
„Atvykę savaitgalį žmonės prisistatė emigrantais, ilgai vartė meniu, kol galiausiai paklausė: „O kas siūloma dienos pietums?“ Emigrantai Palangoje jau neleidžia tiek pinigų, kaip anksčiau, ir jie skaičiuoja“, – sakė vienos Palangos kavinių darbuotoja.
Vietos prekeiviai pastebi, kad vis labiau populiarėja greiti ir ne itin brangūs užkandžiai bei kebabai, kainuojantys apie 3 eurus, o pasiilgę cepelinų jų gali rasti ir po porą eurų, tiesa, už vieną. Cepelinų porcijos kainos panašios – kainuos apie 4–5 eurus.
Tiesa, ilgai ieškoti nereikia ir galima susidurti su keletą kartų didesnėmis kainomis.
Vietiniams verslininkams nutiko kita bėda. Niekas nebenori dirbti beveik veltui. Pajūrio verslininkai muša pavojaus varpais – katastrofiškai trūksta darbuotojų. Darbas viešbučiuose ir kurortų kavinėse bei restoranuose lietuvių nedomina. Nemokamai suteikiamas būstas bei maitinimas nebevilioja net moksleivių.
„Mokame didesnę nei minimalią algą. Kambarinės šiemet gaus 500 eurų neatskaičius mokesčių, arba 429 eurus į rankas. Virėja – 700 eurų. Gal normaliai? Daugiau mokėti negalime“, – vardijo vietinė verslininkė.
Kai gauni keliais eurais daugiau nei minimumas, maitintis kavinėje ar oriai jaustis kurortiniame siautulyje sudėtinga. Tuo labiau, kad žmonės paprastai sezoninio darbo imasi ne tam, kad tik kaip nors pragyventų, bet ir sutaupytų pinigų ateičiai. Įdomu tai, kad kainos Palangoje sezono įkarštyje toli gražu ne pačios mažiausios turistiniame sektoriuje.
Mūsų kurortas neskirtas varguoliams ir socialiai remtiniems. Teoriškai netgi ne tiems, kurie uždirba vidutinį atlyginimą. Gal todėl iš Lietuvos sėkmingai kyla lėktuvai į Turkiją, Egiptą, Italiją ir kitas šalis, kur galima pailsėti ne ką brangiau nei lietuviškame kurorte. O paslaugų rasti kur kas daugiau.
Kur paslaptis, kad nutiko taip, jog geriau važiuoti į oro uostą ir skristi į tolimus kraštus, o ne važiuoti prie lietuviškosios jūros?
Tradiciniai atsakymai: ten ilgesnis turistinis sezonas, todėl paslaugas galima parduoti pigiau, ten pigesnė darbo jėga, ten didesni turistų srautai.
Pradėkime nuo to, kad dauguma šių atsakymų tiesiog mitai. Turistinis sezonas priklauso ne tik nuo oro. Net labai išvystytuose kurortiniuose regionuose jis tęsiasi tiek pat, kiek tęsiasi vaikų atostogos. Plius dar keletas didžiųjų švenčių. Viskas. Tai galioja tiek Turkijai, tiek Ispanijai, tiek Palangai, tiek Druskininkams.
Pigesnė darbo jėga? Pamirškime tai, jei norime būti europiečiais. Baigėsi laikai, kai kainas galima prilyginti prestižiniam Ispanijos kurortui, o darbuotojams mokėti kaip Egipte. Jei norime, kad žmonės pirktų brangius produktus, jie turi ir uždirbti.
Dingo emigrantai? Taip, jie tiesiog paskraidė po pasaulį ir suprato, kad ilsėtis ir poilsiui vežti draugus bei senus tėvus galima ne tik į lietuvišką pajūrį. O ir sutaupo tuo pačiu.
Būtent dėl to ir norisi, kad Palangoje buldozeriai atlaisvintų vietą normaliam poilsiniam verslui. Jau seniai žinoma ir apskaičiuota, kad pats verslas turistinių srautų nesuformuos. Jis tiesiog prisitaiko. Reikia pavyzdžių?
Paimkime Anykščius su lajų taku, ar Druskininkus su atgaivintomis sanatorijomis ir kadaise egzotika dvelkusiu vandens parku. Kai valdžia investavo į infrastruktūros objektus ir suformavo lankytojų srautą, iš karto prisijungė ir verslas bei prasidėjo regiono pakilimas.
Ne, naujos plytelės Basanavičiaus gatvėje ir tilto perdažymas nėra infrastruktūros, kuri trauktų turistus, kūrimas. Trūksta miesto veido, išskirtinumo. Atsakyti į klausimą: „ką Palangoje savaitę veikti žiemą ar blogu oru“ vis dar sudėtinga. Kaip tik dėl to sunku atsakyti ir į klausimą, kodėl mokėti tiek pat ir važiuoti iki J. Basanavičiaus gatvės, o ne į Antaliją.
Tuo labiau, kad mūsų valdžios sprendimai nepalankūs mūsų kurortams. Prailginti mokslo metai sutrumpino sezoną, alkoholio draudimai sumažino verslininkų pajamas.
Išeitis – radikaliai ir sąmoningai pakeisti miesto veidą. Rasti savo unikalumą. Tai nebūtinai kelios banalios sanatorijos su keliomis purvo voniomis „kaip ir kitur“. Galbūt Palanga ideali vieta jaunikių iš Didžiosios Britanijos ir kitų šalių bernvakariams ir keletas tenykščių turizmo kompanijų gali pas mus nukreipti tokių pramogų ieškančius piliečius.
Galbūt čia galima sukurti vietinės reikšmės Disneilendą, kad atvažiuotų vaikai iš aplinkinių valstybių.
Galvokime. Gal užteks kelių įdomesnių fiestų, galinčių pritraukti dešimtis tūkstančių lankytojų ir užsienio televizijos kanalų filmavimo grupes.
Būtų pinigai ir reklama šaliai bei miestui. Panašiai, kaip bulių bėgimas Pamplonoje (nekopijuokime, nors bėgimas miesto gatvėmis stengiantis pasprukti nuo piktų kiaulių būtų įspūdinga).
Vien tokio lygio renginio užtenka, kad vietos smulkusis verslas gyventų keletą mėnesių.
Jei toliau ramiai miegosime, kurortas toliau ramiai sau grims į užmarštį, kur vietiniai galės tuščiuose baruose diskutuoti apie gerus laikus, kai „važiavo rusai ir emigrantai“.