Didelė abipusė pagarba, kurią išreiškė ir kartvelai savo istoriniame sprendime dėl originalaus Lietuvos vardo vartojimo, mūsų šaliai yra kartu ir milžiniška atsakomybė, kurią turime prisiimti dėl šios šalies – ir ne tik – ateities.
Neapibrėžtumas dėl ateities
Nors Sakartvelas įvardijamas Rytų partnerystės lyderis ir svarbus NATO sąjungininkas, tačiau labai tikėtina, kad artėjančiame NATO viršūnių susitikime bus uždegta žalia šviesa tik Makedonijai ir Bosnijai-Hercegovinai. Europos Sąjunga taip pat tuo šiuo metu atsiveria tik Balkanų regionui. Sakartvelui šiame kontekste kaip oro reikia gerų žinių. Šaliai, kuri šiemet pažymi karo su Rusija 10-metį, vien atkartoti Kremliaus spaudimui nusileidusio NATO „Bukarešto summit‘o“ tekstus būtų nedovanotina istorinė klaida, kuri, beje, gali turėti ir pasekmes, už kurias ir vėl, žinoma, niekas atsakomybės nenorės prisiimti, kaip tai įvyko ir 2008 m.
„Gero laiko“ ryžtingam sprendimui niekada nebuvo ir nebus, jeigu pats tokio „laiko“ nebandai sukurti. Vakarų strateginį neapsisprendimą Kremlius jau dešimtį metų nuosekliai naudoja pačių Vakarų erozijai. Jeigu ES ir NATO negina Vakarų vertybių pasienio teritorijų Sakartvele ar Ukrainoje, tai Kremlius dar daugiau jėgų ir pinigų meta širdžių ir smegenų naikinimui pačiose Vakarų sostinėse, užnuodytose Kremliaus propaganda dėl būtinybės susitaikyti su šia agresija ar net atnaujinti dialogą su Kremliumi.
1994 m. Švedijos Premjeras Carl‘as Bildt‘as aiškiai susiejo Švedijos įstojimą į ES su laisvos prekybos sutartimis ir narystės perspektyva Baltijos šalims. Kodėl mes šiandien negalime aiškiai susieti ES ir NATO plėtros į Balkanus ir Sakartvelo ateities visose transatlantinėse sostinėse? Sakartvelas yra šalis, kuri privalo būti įtraukta į visus būsimos plėtros paketus, o tai yra ir Lietuvos atsakomybė.
Europos ateitis
Jokiu būdu negalime savo neveiklumo pateisinti kitų Vakarų sostinių abejingumu, politkorektiškumu ar negebėjimu suformuluoti savo pačių strategijos dėl Sakartvelo ar Ukrainos. Strategijos nebuvimas neturi sukelti nusivylimo ir apatijos, bet atvirkščiai – paskatinti tokią plėtros strategiją sukurti. Privalome veikti dar kūrybingiau, inovatyviau, plačiau. Sakartvelo ir Ukrainos ateitį privalome susieti su Prancūzijos ir Vokietijos inicijuota diskusija dėl Europos ateities. Turime aiškiai tiek Berlynui, tiek Paryžiui įrodyti, kad plačios ir nedalomos bei dar labiau integruotos Europos priešas yra vienas ir tas pats. Jis jau seniai daro viską, kad Europa suskiltų, susipyktų, išsivaikščiotų.
Brexit sėkmė, radikalių antieuropinių jėgų kurstymas pačioje ES, didžiosiose sostinėse, Vidurio Europoje, Lietuvoje yra tiesiogiai susijusios su bandymais legitimizuoti Rusijos agresiją tiek Sakartvele, tiek Ukrainoje, tiek kitose okupuotose teritorijose. Todėl jeigu norime sukurti ateitį Europoje, ją turime kurti kartu su Ukraina ir Sakartvelu, o gal ir Rusijos disidentais, jau daugiau nei dešimtmetį bandančiais sukurti kitokią Rusiją. Sukurti Europos ateitį karštai apsikabinus Putiną tikrai nepavyks, nes, kaip žinome, tokie apsikabinimai skirti kitokiam tikslui.
Liberalios demokratijos ateitis
Savo ruožtu, Vašingtone turime aiškiai pasakyti, kad neapginta demokratija Kaukaze prilygsta pačios Amerikos konstitucinių vertybių išdavystei ir tai taps dar vienu įrodymu, kad Putinas padarė viską, jog JAV pasitrauktų iš tarptautinės arenos, dar labiau save izoliuotų ir atsitrauktų nuo universalių žmogaus orumo, laisvės ir demokratijos gynėjos pozicijų. Galimas JAV Prezidento Trump‘o susitikimas su Putinu Vašingtone šiame kontekste gali būti rimtas išbandymas mums visiems. Reikia tikėtis ir stengtis, kad jis tiesiog neįvyktų ir kad mus visus siejančios vertybės nebūtų išduotos, ko, tikėtina, Putinas šiame kontekste ir siekia. Mūsų diplomatija privalo Vakarams įrodyti, kad strateginis Sakartvelo pralaimėjimas yra ne tik sakartveliečių, o mums visiems svarbiausių, universalių vertybių ir interesų išdavystė. Panašiai prieš mūsų įstojimą į ES ir NATO įrodėme, kad Baltijos šalys yra lakmuso popierius, pirmiausia – pačių Vakarų sėkmei mūsų regione.
Sakartvelas – vienintelis regione savo ateitį nedviprasmiškai sieja su europine ir euroatlantine bendruomene. Nepaisant esamų iššūkių ir problemų, Sakartvelas yra demokratiškiausia regiono valstybė ir viltis regiono ateičiai, taikios demokratiškos transformacijos pavyzdys kaimynams. Jeigu ši šalis pradės slysti žemyn, tai turės įtakos ne tik viso regiono ateičiai, bet ir dar labiau pagilins pasaulinę liberalios demokratijos krizę.
Tiek Vašingtonas, tiek Londonas, Berlynas bei Paryžius turi suprasti, kad kova už Sakartvelą yra dalis labai svarbios kovos už liberalios demokratijos išsaugojimą pasaulyje. Pentagonas yra aiškiai įvardijęs, kas yra šios demokratijos pagrindiniai priešai – Rusija ir Kinija, todėl dabartinio Vašingtono siekiai „įtvirtinti pasienį“ aplink šias šalis yra labai svarbūs mums visiems, ne tik sakartveliečiams.
Pasaulinė kova su kleptokratinėmis autokratijomis tik prasideda, ji, beje, apima mus visus. Pardavus demokratiją už pinigus, kurių kilmė dažnai sunkiai įrodoma, nors pėdsakai dažniausiai veda į Maskvą ir Pekiną, visi pralaimėsime. Palikdami sakartveliečius, moldavus ar ukrainiečius, daugelį panašaus likimo šalių kovoti vienas nepastebime, kaip patys tampame tokios pačios demokratijos erozijos aukomis, nes išduodame konstitucines demokratijos vertybes tiek teoriškai, tiek praktiškai atskirose geografinėse teritorijose.
Vidaus raida ir iššūkiai
Savo ruožtu, Sakartvelo politinis šalies elitas turi suprasti, kad glaudesnė integracija yra įmanoma tik laikantis transatlantinėje bendruomenėje priimtų „žaidimo taisyklių“. Su nukrypimais teisės viršenybės, žmogaus teisių, žiniasklaidos laisvės normų srityse, su valdžios koncentracija vienos politinės jėgos rankose („vienos partijos demokratija“) ir opozicijos marginalizavimu taikstomasi nebus. Norėdama judėti į priekį šalis turi įgyvendinti būtinas reformas, nepadaryti šio proceso selektyviu ar tiesiog jį imituoti. Tai būtų laiko švaistymas, kurio Gruzija sau leisti negali.
Planas ateičiai
Gruzija šį savaitgalį pažymėjo pirmosios Respublikos įkūrimo 100-metį. Nors tuometinė atkurta Gruzijos valstybė laisvę sugebėjo išsaugoti tik trejus metus, buvo padaryta nepaprastai daug. Svarbu, kad Gruzija, šiandien jau – Sakartvelas, nepamiršta ir puoselėja tuos idealus, kurie buvo iškelti prieš 100 metų.
Lietuvai pasisekė šiek tiek labiau. Valstybę išsaugojome 22 metus. Tai tapo atsparos tašku atkurti Nepriklausomybę 1990 m. Sakartveliečiai aiškiai mato ir supranta šį skirtumą. Svarbu neleisti istorijai pasikartoti, šį kartą padėti Sakartvelui tapti sėkmės istorija, suteikti viltį, kad į ją žiūrima rimtai ir kad ji ateityje turės galimybę tapti Vakarų civilizacijos dalimi. Jeigu norime padėti Sakartvelui, privalome ginti ne tik savo kiemą ir sukurti proaktyvią, europietišką, gal net pasaulinę demokratijos diplomatiją, kurios epicentru bei lakmuso popieriumi taptų Gruzija ar Ukraina. Deja, dabartinė Lietuvos diplomatija nei pagal ambicijų lygį, nei skiriamas lėšas šio tikslo neatitinka.
Taigi jeigu norime laimėti ateitį Sakartvelui, visas Vakarų pasaulis turi suprasti, kad kova už Sakartvelą yra svarbi ne dėl jo, bet dėl jų pačių demokratijų ar Europos likimo. Šiam tikslui turime ir galime sujungti geriausius pasaulio ir Europos liberalios demokratijos planuotojus ir gynėjus. Kartu su šviesiausiais ir ištikimiausiais laisvės ir demokratijos protais galėtume sukurti savotišką naują „captive nations“ judėjimą, kuris apimtų ne tik Sakartvelą, Ukrainą, bet ir pačią Rusiją, kaip vieną didžiausių ir svarbiausių kleptokratinio režimo aukų bei liberalios demokratijos naikintojų pasaulyje.