Šie duomenys oficialūs.
Susišlavė paramą
Dėl didžiažemių problemos visuomenė audrinama jau kurį laiką. Iš tikrųjų yra dėl ko nerimauti. Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos 2016 metų duomenimis, vos per 3,5 proc. Lietuvos ūkių, kuriems priklauso daugiau kaip 100 ha naudojamos žemės ūkio paskirties žemės, valdo apie 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės.
Didžiažemiai susišlavė didžiąją dalį paramos ir išsiskiria konkurencingumu, todėl svarstoma, ar bereikia juos remti. Kiti net prakalbo apie žemių nacionalizaciją, kad kaimai netaptų latifundininkų priedėliais.
Specialistų nuomone, užgoždami šeimos ūkius didieji žemvaldžiai paskatino mūsų kaimo nykimą.
Žemės nuomos kainas ES
Lietuvoje ilgai buvo palaikoma nuomonė, kad maži ūkiai yra nekonkurencingi ir jiems lemta išnykti, todėl esą ir remti jų nereikia. Esant tokiai nuostatai, jauniems žmonėms nebelieka paskatų kurtis kaime ir pradėti ūkininkauti.
Latifundininkų plėtrą bandyta pristabdyti 2014 metais Seimui priėmus apribojimas, leidžiančius fiziniams, juridiniams ir su jais susijusiems asmenims nuosavybes teise turėti ne daugiau kaip 500 ha žemės (su išlyga gyvulininkystės plėtrai).
Kiek panaši padėtis, pavyzdžiui, Brazilijoje, kur ypatingai koncentruota žemės ūkio gamyba. Mažiausias gyvulininkystės ūkis 10 tūkst. galvijų, didžiausias 400 tūkst.
Riba dar neperžengta
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorė dr. Rasa Melnikienė staigų ūkių stambėjimą vadina neigiamu reiškiniu, tačiau siūlo dabar nebeieškoti kaltų ir tiesiog išnaudoti susiklosčiusią situaciją.
„Įvertinkime turimos struktūros pranašumus ir spręskime, kokių galime imtis pokyčių. Stambių ūkių stiprybė – didelis kapitalas ir darbo našumas, galinga technika. Jie gali orientuotis į dideles gamybos apimtis ir eksportą, modernių technologijų diegimą. Mūsų interesas, kad stambieji ūkiai sėkmingai veiktų. Jiems tik reikia padėti spręsti dvi svarbiausias problemas – rizikos valdymą ir aplinkosaugą. O daugiau paramos turime nukreipti į mažus ir vidutinius ūkius. Jie turi būti orientuoti į vidaus rinką ir palaikyti kaimo gyvybingumą“, – DELFI aiškino ji.
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininko dr. Arūno Svitojaus manymu, ūkių stambėjimo kritinė riba dar neperžengta, šį procesą galima būtų nukreipti teisingesne kryptimi – tereikia politinės valios. Jo įsitikinimu, pakankamai sustambėjęs ir ekonominę galią pasiekęs ūkis gali vystytis be paramos, ji turi atitekti smulkesniesiems.
Žemės pardavimo kaina ES
„Stambūs ūkiai problemos nesukeltų, jeigu nenustelbtų šeimos ūkių. Dabar didėja takoskyra ir tai nėra gerai. Mes turėtume įvardyti, kas yra šeimos ūkis, o kas – jau komercinė įmonė. Iššokę į pasaulinį traukinį kartais politiškai nesuvaldome procesų. Europos Sąjungoje įvertinta, kad stambėjant ūkiams nyksta kaimas ir jo tradicijos, nelieka dirbančiųjų, aštrėja socialiniai klausimai. Todėl ir siekiama uždėti tam tikras paramos „lubas“. Turtas labai greitai gali susikoncentruoti vienose rankose, tačiau paskui seka revoliucijos“, – DELFI dėstė A. Svitojus.
Ūkiai stambėja ir Europoje
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas pabrėžė, kad apribojimo, kiek dirbti žemės, nėra – galima jos išsinuomoti, tai šiandien ir vyksta.
„Ką tada vadinsime latifundininkais? Dabar įstatymas nedraudžia dirbti daugiau nei 500 hektarų. Ar reikėtų apriboti dirbamus plotus? Kitose srityse gamybą ribojančių priemonių lyg ir nematyti, o žemės ūkyje labai daug diskutuojame“, – DELFI svarstė jis ir pridūrė, kad nėra atsakymo ir į tai, ką daryti su tais, kurie dar iki ribojimų įsigijo labai dideles žemės ūkio valdas.
Pasak seimūno, dabar daug triukšmaujama, kad jie neva yra užgrobę žemę, bet juk anuomet įstatymai tai leido, todėl ir turime tokią realybę.
„Nemažai žemių Lietuvoje valdo ir užsienio kapitalas. Jeigu garsiai pradėsime kalbėti, kad reikia nacionalizuoti perviršį, galime būti nesuprasti kitų Europos valstybių. Turime daugybę anksčiau sukurtų problemų, kurios trukdo vystytis kaimo vietovėse smulkesniems ūkiams bei verslui“, – aiškino Seimo narys.
A. Stančikas sutinka, kad stambieji ūkiai galėtų verstis be paramos. Pasak jo, daugelis pritaria, kad būtų remiama tik iki 500 ha ploto dirbantys ūkininkai, tačiau nerandama recepto, kaip greitai pakeisti situaciją mažų ir vidutinių ūkių labui.
„Niekur toli nenubėgome, ūkiai stambėja ir Europoje, ir šis procesas tęsis. Be to, pritraukiant investicijas irgi dairomasi į stambius ūkius. Aišku, svarbu užtikrinti žmonių užimtumą mūsų kaime. Reikia išsaugoti ir nedidelius ūkelius, kurie palaikytų kaimo gyvybingumą, patys apsirūpintų sveikais maisto produktais, o likutį parduotų. Tačiau supratimas, kad kaimo gyventojai išsilaikys vien iš žemės ūkio veiklos, lieka praeityje – smulkiam ar net vidutiniam ūkininkui vien iš to nepragyvensi, reikia papildomo verslo kaime. Taip galima būtų juos dar daugiau paremti europinėmis lėšomis, o ūkių stambėjimo procesas būtų lėtesnis“, – įsitikinęs politikas.
Pastebėjo teigiamus pokyčius
R. Melnikienės nuomone, stambiesiems ūkiams nepavyks „suvalgyti“ mažesniųjų, jei išliks 500 ha apribojimas. Be to, pirmiesiems plėstis trukdo didelis darbo jėgos trūkumas. Iškyla ir kartų kaitos problema, kai stambių ūkininkų vaikai nebenori perimti ūkio, o siekia kitos veiklos. Daug naujos kartos žmonių paveldėtą žemę linkę parduoti.
LAEI direktorė pabrėžė, kad vidutinių bei smulkiųjų ūkių naudai jau pasisuko ES parama. Nuo 2014 metų už pirmuosius 30 ha visi ūkiai gauna didesnes išmokas. Be to, skiriamos su gamyba susietos išmokos, daugiausia gyvulių augintojams ir daržininkams. Tai irgi stiprina mažesnius ir vidutinius ūkius.
Slegia demografinis iššūkis
LAEI direktorė įspėjo, kad dar pakankamai nesuvokiamas demografinio iššūkio mastas – galime turėti visiškai išmirusius apleistus kaimus.
„Būtina sudaryti galimybę jauniems žmonėms pradėti ūkininkauti. Didžiulė bėda, kai gyventojai kaimo vietovėje negali pragyventi ir emigruoja. Anksčiau daug kas galvojo, kad svarbiausia prisipirkti traktorių, pasistatyti fermas ir viskas bus tvarkoje. Bet svarbiausia – žmogiškasis kapitalas, nes jis įsuka veiklą, sugeneruoja naujas pajamas ir pridėtinę vertę“, – dėstė mokslininkė.
Ji pridūrė, kad tokioje situacijoje atsidurta dėl to, kad žemės ūkio politika neturėjo aiškių tikslų ir nepaisė visuomenės interesų.
„Tarkime, jeigu dėl ūkio modernizavimo priemonės konkuruoja penki ūkininkai, o paramą gauna tik trys. Šie tampa konkurencingi, o kiti bankrutuoja, tampa bedarbiais ar emigruoja. Šiuo atveju visuomenės interesas, kad parama būtų paskirstyta taip, jog visi penki išliktų rinkoje. Jeigu turėjome tikslą remti tik labai konkurencingus ūkius, tai turime susitaikyti su pasekmėmis, kad kiti pasitrauks iš rinkos“, – reziumavo LAEI direktorė.
ŽŪR pirmininko pastebėjimu, neužtenka deklaruoti, kad kaimas turi gyventi gerai ir būti verslus, būtina turėti plėtros viziją ir numatyti priemones, kaip tai pasieksime.
„Žmonės kaime sako, kad yra pasimetę ir vegetuoja: pastoviai keičiasi politika, užsidaro mokyklos, ambulatorijos, paštas. Jie dar laiko kažkiek karvių, kasdien pluša, o kas bus toliau, nesupranta. Naujajame finansiniame mechanizme ne tik Europos Sąjunga pateiks savo taisykles, bet ir nacionaliniame lygmenyje turime susitarti, kaip geriausiai panaudoti paramą. Jei bus sudarytos sąlygos, kaimo gyventojai norės ir sugebės verstis“, – tikisi A. Svitojus.
