Vieną tvankų 1983 m. rugpjūčio vakarą Niujorko Johno F. Kennedy oro uoste Alice Ephraimson-Abt, talentinga 23 metų mėlynakė šviesiaplaukė, ruošėsi sėsti į 007 reiso „Korean Air Lines“ lėktuvą, skrendantį į kitą pasaulio pusę – Pietų Korėjos sostinę Seulą. Norėdama atsisveikinti, ji paskutinį kartą apkabino tėvą, verslininką iš Naujojo Džersio Hansą Ephraimsoną-Abtą. „Buvo apsikabinimų ir pasakymų „Aš tave myliu“, – 2013 metais CNN sakė jos tėvas.
Alice, kuri su džiaugsmu išvyko į Pekiną mokyti anglų kalbos ir studijuoti, galėjo būti diplomatė ir prisidėti prie taikos, sakė jos tėvas. „Jos žūtis buvo didžiulė netektis jos kartai“, – teigė jis.
Tragedijos, kai buvo numuštas „Korean Air Lines“ (KAL) lėktuvas, atgarsiai nuvilnijo toliau prarastų gyvybių. Jie sukėlė pasaulinį pasipiktinimą, įžiebė sąmokslo teorijas ir aktyvistų judėjimą, kuris gyvuoja ir šiandien. Ši tragedija taip pat papildė nemalonių įvykių sąrašą, dėl kurio 1983-ieji tapo vienais šiurpiausių Šaltojo karo metų. Nuo pat 1962 m. Kubos raketų krizės pasaulis nebuvo taip priartėjęs prie neįsivaizduojamo, rodo 2013 metais išslaptinti dokumentai.
Atrodė, kad kiekvienas mėnuo atsineša su savimi naujas, rūpesčių keliančias antraštes.
1983 m. kovo mėnesį JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pareiškė, kad Sovietų Sąjunga prilygsta „blogio imperijai“. Po kelių savaičių Vašingtonas paskelbė, jog kuria naują, kosmose dislokuotą ginklą. Spauda praminė tai „Žvaigždžių karais“.
Tų metų spalį tūkstančiai amerikiečių karių įsiveržė į Karibų jūros Grenados salą, kai joje buvo surengtas vienas perversmas ir dislokuotos prosovietiškos Kubos pajėgos. Kitą mėnesį Jungtinės Valstijos ir NATO surengė karines pratybas, kurių metu buvo imituojama branduolinė ataka.
Baimė prasismelkė į televiziją, kiną ir muziką. Lapkritį daugiau kaip 100 mln. žiūrovų dėmesį prikaustė televizijos ABC branduolinė drama „The Day After“. Kitą mėnesį filmavimo komandos pradėjo filmuoti „Red Dawn“ („Raudoną aušrą“), kurioje buvo pasakojama apie sovietų invaziją į Ameriką. Tarp radijo ir MTV dainų skambėjo „99 Luftballoons“ – Šaltojo karo protesto kūrinys.
Tačiau būtent KAL tragedija daugeliui žmonių atvėrė akis ir privertė pamatyti stiprėjančią Šaltojo karo tamsos bangą, jos didėjantį netikrumą ir didėjančią grėsmę taikai.
Lėktuvas, kuriuo skrido Alice Ephraimson-Abt, nusileido Aliaskos Ankoridžo mieste pasipildyti degalų, ir, pagal keliaujančių šeimų tradiciją, ji paskambino savo tėvui. Ji jam papasakojo apie JAV kongresmeną, Atstovų rūmų narį Larry McDonaldą, kuris taip pat skrido tuo pačiu lėktuvu. L. McDonaldas, vienas iš 61 tuo lėktuvu skridusio amerikiečio, buvo konservatyvus Džordžijos demokratas ir pagarsėjęs antikomunistas.
Tai, ką žinome apie kitas penkias šio lėktuvo skrydžio valandas, yra gauta iš CNN interviu su buvusiais sovietų pareigūnais, pilotų kabinos garso įrašų ir 1993 metų Jungtinių Tautų Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos ataskaitos.
Kai „Boeing 747“ 4 val. ryto vietos laiku pakilo skrydžiui į Seulą, įgula įjungė autopilotą. Tačiau ji nežinojo, kad autopilotas sutriks.
Lėktuvas pradėjo krypti šonan nuo numatyto kurso ir skristi Sovietų Sąjungos teritorijos link.
Po kelių valandų keleiviai išgirdo įprastą įgulos pranešimą: „Labas rytas, ponai ir ponios. Po trijų valandų leisimės Seulo Gimpo tarptautiniame oro uoste. Vietos laikas Seule šiuo metu yra 3 val. ryto. Prieš nusileidimą mes pasiūlysime jums pusryčius ir gėrimų. Ačiū“.
Deja, nusileidimo nebus. Po 26 min. kapitonas paskelbė, kad lėktuvas turi skubiai leistis, ir nurodė įgulai užsidėti deguonies kaukes.
Naikintuvo pilotas: „Turėjau atlikti darbą“
Artėjantį prie sovietų oro erdvės 007 reiso lėktuvą pastebėjo karinė stebėjimo įranga. Sovietų naikintuvų pilotai ir jų vadai žinojo, kad irgi yra sekami. Regione patruliuojantys JAV žvalgybiniai lėktuvai nuolat kėlė įtampą, vėliau teigė jie.
Tarp amerikiečių sekimo lėktuvų buvo ir „Boeing RC-135“, karinė „Boeing 707“ versija, labai panaši į civilinį lėktuvą. „RC-135“ su gausia elektronine sekimo įranga dažnai sukdavo aštuoniukes netoli keleivinių lėktuvų maršrutų.
Tuo metu 007 reiso lėktuvas buvo daugiau nei 200 mylių nukrypęs nuo planuoto maršruto.
Dolinsko ir Sokolo oro bazės vadai išsiuntė du naikintuvus „Su-15“ ir nurodė užkirsti kelią avialaineriui.
„Mačiau dvi eiles langų, kurios švietė, – 1998 m. CNN pasakojo sovietų pilotas pulkininkas Genadijus Osipovičius, apibūdinantis išduodančią „Boeing 747“ konfigūraciją. – Svarsčiau, ar tai – civilinis lėktuvas. Kariniai krovininiai lėktuvai neturi tokių langų.“
„Svarsčiau, kas tai per lėktuvas, tačiau neturėjau laiko galvoti, – prisiminė G. Osipovičius. – Turėjau atlikti darbą. Pradėjau signalizuoti pilotui tarptautiniu kodu. Informavau, kad jis pažeidė mūsų oro erdvę. Jis neatsakė.“
Sovietai paleido įspėjamųjų šūvių, teigė sovietų generolas leitenantas Valentinas Varennikovas. Regis, 007 reiso lėktuvo lakūnų kabinoje nepastebėjo, kad šalia skrenda sovietų naikintuvai. Generolo leitenanto teigimu, pilotas nesureagavo ir skrido toliau.
Su avialaineriu nebandyta susisiekti per radiją. Sovietų pilotai nepaisė „Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (TCAO) standartų ir rekomenduojamų veiksmų, susijusių su civilinio lėktuvo atkirtimu“, rašyta TCAO pranešime.
Sovietų vadas davė nurodymus. „Man įsakė sunaikinti įsibrovėlį, – teigė G. Osipovičius. – Aš atlikau užduotį.“
Kai žinia apie pašautą lėktuvą pasiekė Vašingtoną ir Maskvą, abiejose šalyse tai sukėlė įtūžį. Ronaldas Reaganas pavadino ataką žudynėmis ir nusikaltimu žmonijai, neturinčiu jokio – nei teisinio, nei moralinio pateisinimo.
Sovietų lyderis Jurijus Andropovas apkaltino Vašingtoną „sofistikuota provokacija, suplanuota JAV specialiųjų tarnybų, pasinaudojant Pietų Korėjos lėktuvu“.
Ateinančiais mėnesiais Maskva apgaubė lėktuvo sudužimo vietą Sachalino saloje paslapties skraiste – taip ir neatskleidė, ar rado lėktuvo nuolaužas, lėktuvo savirašius prietaisus, ar rado likusių gyvųjų, kūnų. Aukų artimiesiems teko gedėti, nepalaidojus mylimų žmonių.
Kelių aukų šeimų nariai nusprendė nepasiduoti ir suformavo palaikymo grupę, kurioje buvo ir A. Ephraimson-Abt tėvas.
„KAL 007“ aukoms atminti H. Ephraimsonas-Abtas su kolegomis įkūrė „KAL 007“aukų šeimų Amerikos asociaciją, kuri spaudė ir bendradarbiavo su viso pasaulio vyriausybių pareigūnais, kad būtų išaiškinta kuo daugiau detalių apie katastrofą. Sėkmė jiems nesišypsojo, paskui staiga nutiko nuostabus dalykas – baigėsi Šaltasis karas.
Vėliau Sovietų Sąjungos žlugimas atvėrė duris į „KAL 007“ duomenis.
1992 m. aukščiausiojo lygio susitikime Maskvoje Rusija pagaliau pateikė lėktuvo savirašių prietaisų įrašus. 10 val. ryto blausiai apšviestame prabangaus viešbučio kambaryje vertėjas iš JAV ambasados vertė kopiją rusų kalba į anglų kalbą H. Ephraimsonui-Abtui ir kitiems delegacijos nariams.
Pagaliau Alice tėvas sužinojo, kaip žuvo jo duktė ir kiti 268 skridusieji lėktuvu.
Pamažu, žodis po žodžio jis sužinojo šiurpią tiesą – lėktuvą sunaikino ore. Raketų dalys pataikė į lėktuvo galą, sunaikino tris iš keturių hidraulinių sistemų, nutraukė dalį laidų ir pramušė skyles lėktuvo korpuse, citavo H. Ephraimsonas-Aptas „Boeing“ ataskaitą TCAO. Pastebimo slėgio pasikeitimo viduje neįvyko, visi keturi varikliai toliau veikė.
Pašautas lėktuvas skrido dar 12 min., sukdamasis spirale leidosi į apačioje plytintį vandenyną, galiausiai „krito į vandenyną, dauguma keleivių buvo sudraskyti į gabalus arba nuskendo, – pasakojo H. Ephraimsonas-Aptas. – Buvo emociškai sunku tai išgirsti.“
Klausimai sukelia įtarimų
Atsakyta praktiškai į visus klausimus apie lėktuvo katastrofą, teigė H. Ephraimsonas-Abtas. „Tik neaišku, kas nutiko mūsų mylimų žmonių kūnams. Rusai iki šiol tvirtina, kad kūnų neištraukė“, – sakė jis.
Taigi kas nutiko kūnams?
Šis paprastas klausimas sukelia karštą diskusiją tarp 007 reiso lėktuvo sąmokslo teorijos šalininkų. Vieni mano, kad sovietai kažkokiu būdų išgelbėjo L. McDonaldą ir kitus keleivius ir įkalino juos ketveriems metams. Ši teorija nagrinėjama 2001 m. išleistoje knygoje „Rescue 007“, kurią parašė vienos žuvusios moters žentas Bertas Schlossbergas. Knygoje cituojamas liudininkas, kuris teigė matęs keleivius, uždarytus Sibiro kalėjimuose.
„Daugybė žmonių, galvodami apie savo artimuosius, norėjo tuo tikėti, tačiau nemanau, kad ši teorija turi bent kiek tiesos“, – teigė advokatė Juanita Madole, kelis dešimtmečius atstovavusi 100-ui „KAL 007“ aukų ir jų artimųjų.
Pagal kitą teoriją, sovietai sunaikino visus rastus kūnus, nes norėjo atsikratyti incidento įrodymų. „Tai tik spėlionė, – sakė J. Madole. – Žmonėms patinka spėlioti. Tai suteikia daugiau intrigos.“
„KAL 007“ žuvusių keleivių kūnai išlieka Šaltojo karo paslaptimi, kurios galbūt niekada nepavyks iki galo atskleisti.
Piloto klaida
TCAO teigė, kad piloto klaidos irgi prisidėjo prie nelaimės, nepaisant fakto, kad įgulos nariai turėjo užtektinai patirties. „KAL 007“ pilotas hunas Byungas Inas buvo 11 metų skraidinęs civilinius lėktuvus, prieš tai jis atlikdavo akrobatinius skrydžius Pietų Korėjos karinėse oro pajėgose.
Buvęs NASA piloto kabinos informacijos sistemų ekspertas Asafas Deganis teigė, kad „KAL“ lėktuvo pilotas veikiausiai vadovavosi „heading“ („kursas“) nustatymu, kuris skraidina lėktuvą kursu pagal magnetinį kompasą, o šio tikslumas šiaurės platumose gali svyruoti iki 15 laipsnių.
Manoma, kad būtent dėl autopiloto režimo lėktuvas atsidūrė sovietų oro erdvėje. Jei autopilotas būtų skridęs pagal labai tikslią, kompiuterizuotą vidinę inercijos navigacijos (VIN) sistemą, jis būtų skridęs kitu keliu – būtų priskridęs labai arti sovietų oro erdvės, bet vis tik nebūtų jos kirtęs. A. Deganis įtaria, kad pilotai galėjo apsirikti ir manyti, kad skrenda VIN režimu. Deja, šie autopiloto pakeitimai buvo padaryti per vėlai ir nepadėjo lėktuvo įgulai ir keleiviams.
„Kur kas mažesnė tikimybė, kad dabar galėtų įvykti toks apsirikimas, – teigė A. Deganis. – Prasidėjus naujam šimtmečiui, dauguma tarpžemyniniais keliais skrendančių komercinių avialainerių yra su sistemomis, kurios rodo, kokiu autopiloto režimu – „heading“ ar VIN – skrenda lėktuvas. Deja, nustatymo pakeitimai įvyko per vėlai ir nepadėjo 007 skrydžio įgulai ir keleiviams.“