Laisva rinka suteikia dideles galimybes dirbti ir užsidirbti. Gabiems ir, kiek įmanoma, sveikiems žmonėms. Geri pažymiai mokykloje, puikūs balai universitete čia, Lietuvoje, arba užsienyje – dar ne viskas. Nuo viso to neatsiejamos ir fizinės galimybės konkuruoti bei psichologinė ištvermė. O kas, jei žmogus turi negalią ir jo galimybės objektyviai yra ribotos? Jei jis dažnai serga? Vyksta reabilituotis? Gali atlikti tik dalį darbo ir dirbti ne visą darbo dieną? Kaip įvertintumėt jo galimybes susirasti darbą?
Laisva rinka yra atsakymas, bet ne šiuo atveju ir ne visais be išimties atvejais.
Pastarojo meto bandymai šios ypatingų poreikių turinčių žmonių reikmes prilyginti paprasčiausiai komercinei konkurencijai kelia nerimą dėl mūsų ateities darbo rinkoje. Nutylima, kad laisvojoje rinkoje neįgalus žmogus nešiosis ne vieną (pinigų) krepšelį, o du krepšelius. Antrajame – specialūs poreikiai, būtinybė ne tik pritaikyti darbo vietą ir jos pasiekiamumą, bet ir darbo krūvį bei jo apimtį neįgaliajam.
Mažiausiai kvalifikuotus fizinius darbus neįgaliųjų galimybės dirbti yra ribotos. Bėgti šiuolaikiniu tempu perkeltine ar tiesiogine prasme – irgi gali vos vienas kitas. Ar apie neįgaliųjų įsidarbinimą laisvoje rinkoje kalbantys Seimo nariai geba pasverti piniginių paskatų ir dar didesnį žmogų lydinčių problemų krepšelį?
Apie pokyčius ir jų diegimo laipsniškumą kalbėti reikia, tačiau šiuo metu nedarbo rinka neįgaliesiems yra kaip apverstas ir subėgęs smėlio laikrodis. Vienur galimybės, kitur kol kas tuščia. Ir tą tuščią erdvę pavyks pakeisti ne iškart. Dabar socialinėse įmonėse, kurių skaičius visoje Lietuvoje nesiekia ir 1 proc. visų įmonių, dirba apie 20 proc. dirbančių neįgaliųjų, o realios valstybės išlaidos vieno neįgaliojo darbo užmokesčiui kompensuoti sudaro vos 189 eurus. Laisvoje rinkoje darbo vietos neįgaliesiems kuriamos lėtai. Kaip rodo „Sodros“ pateikiama informacija, vienai neįgaliojo darbo vietai laisvoje rinkoje įkurti skiriama vidutiniškai net apie 15 tūkst. eurų subsidijų ir nesvarbu, ar tai būtų krautuvo vairuotojas, ar greito maisto paruošimo specialistas.
Neapsigaudinėkime, kad šiuo metu valstybė nieko nedaro tam, kad įvairios įmonės darbo vietas pritaikytų neįgaliųjų poreikiams. Tačiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamas vangus specialiai neįgaliesiems pritaikytas darbo vietų kūrimas tik įrodo, kad laisva rinka tam ir nepasiruošusi, ir vargu, ar situacija iš esmės pasikeis įsteigus piniginius krepšelius. Kodėl? Nes kas nori problemų. Įvyko ne viena ir ne dvi situacijos, kai laisvoje rinkoje pavyksta įsidarbinti nuslėpus savo neįgalumą – dažniausiai jis kaip tik užtrenkia prieš mus duris.
Sunku būti priklausomam nuo kitų, sunku būti niekam nereikalingam. O neįgalieji tik nori gyventi taip, kad pajamų pakaktų maistui, būstui, kitoms būtiniausioms reikmėms ir kuo rečiau prisieitų tiesti ranką prašant paramos.
Pripažinkime, kad socialinis teisingumas neįgaliesiems objektyviai pasiekiamas kur kas sunkiau ir jie nėra pasiruošę konkuruoti kaip sveikieji, nes atsineša savo poreikių ir ribotų galimybių naštą.
Nepaskubėkime. Kalbėkime tarpusavyje, išsakykim lūkesčius, atraskim pačius trumpiausius ir efektyviausius kelius neįgaliųjų integravimui į darbo rinką. Suteikime laiko rinkai adaptuotis, apsvarstyti savo poreikius bei galimybes. Tinkamai neapsvarsčius ir visapusiškai neįvertinus situacijos Seimo nariams užteks atsidusti, kad galbūt padarė klaidą. O kaip teks jaustis ir išgyventi nereikalingiesiems?
