Tos istorijos pagrindinė veikėja – ne aš, o mano tėvų kaimynė, į kurią kirto žaibas. Po jo smūgio moteris tapo kitokia, dėl naujai įgytų gebėjimų ją sunkiai ėmė suprasti ne tik vyras, bet ir vaikai. Tačiau ji ir daug kam gero padarė. Tarp jų – ir man.
Kai Jadvygai (jos vardas buvo kitoks, tačiau gerbdami jos šviesų atminimą vadinkime ją taip) atsitiko nelaimė, buvo dabar jau labai tolimi 1961-ieji. Šiltą tų metų vasaros dieną tėvų kaimynė autobusu grįžo apsipirkusi mieste. Jadvygai tuo metu jau buvo toli per šešiasdešimt, dėl kojų venų išsiplėtimo ji sunkiai judėjo, dėl to ir savo namų link ne ėjo, o slinko. Pakeliui moterį pasivijo žaibais svaidęsis audros debesis. Jadvyga nuo lietaus nusprendė pasislėpti po dvikamieniu beržu. Į vieną kamieną ir trenkė žaibas. Trenkė taip, jog kamienas skilo perpus. Laimė, beržo viršūnė nuvirto į kitą pusę nei ta, kurioje stovėjo tėvų kaimynė. Bet dalis iškrovos teko ir jai.
Jau praėjus lietui gulinčią po beržu be gyvybės ženklų moterį rado jos vyras. Vėliau kaimo, kuriame gimiau aš ir gyveno mano tėvai, gyventojai šnibždėjosi, kad Jadvygą buvo ištikusi netgi klinikinė mirtis. Tačiau vyrui pavyko ją atgaivinti, o atskubėjusi greitoji pagalba nuvežė į ligoninę, kur vyko tolesnis gydymas.
Apie nelaimę sužinojau tik vakare, kai grįžau iš kitame kaime gyvenusios geriausios savo draugės. Man buvo dvidešimt, buvau studentė. O draugę aplankiau dėl to, kad reikėjo smarkiai išsiverkti jai į atlapą. Turėjau vaikiną, su kuriuo draugavau nuo vidurinės mokyklos suolo. Svajojome kurti šeimą. Kai išvykau studijuoti į Vilnių, draugas įsidarbino rajono, kur gyvenome, melioracijos valdyboje traktorininku. Susirašinėjome laiškais. Per visus mokslo metus jis man prisiekinėjo amžiną meilę, aš – jam. Tačiau kai sugrįžau atostogų į namus, sužinojau, kad jis buvo susiradęs kitą meilę. Tokią baltapūkę tų laikų „fifą“ iš rajono centro, su kuria vėliau greitomis „iš reikalo“ susituokė, o po to lygiai taip pat greitai ir išsiskyrė.
Sužinojusi naujieną jaučiausi klaikiai. Maniau, kad pasaulis aukštyn kojomis apsivertė. Be paliovos žliumbiau. Tėvai manęs nesuprato ir sukiojo pirštą ant savo smilkinių. Suprask, jauname amžiuje visuomet taip būna, iškentėsiu ir aš. Stengėsi paguosti tik draugė. Tačiau juos guodimas menkai padėjo.
Žinoma, Jadvygos istorija kažkiek atitraukė nuo slogių minčių. Labai neilgam. Užsidariusi savo vaikystės kambaryje ir toliau jos kampus laisčiau ašaromis, atrodė, kad tuoj ateis pasaulio pabaiga. Taip prabėgo gal dvi savaitės. Per tą laiką į namus sugrįžo ir žaibo nutrenkta tėvų kaimynė. Tačiau kaime vis garsiau sklido kalbos, kad po nelaimės ji tapo kažkokia keista, lyg „nesava“.
Kaimiečiai pasakojo, kad Jadvyga visiškai nusigręžė nuo namų ruošos ir kitų kasdienių darbų, kuriuos anksčiau išėjusi į pensiją mielai dirbdavo. Ir sakytumei tapo aiškiarege. Neva sutikusi eilinį kaimyną vietoj „labas“ ji skvarbiu žvilgsniu sutiktąjį nužvelgdavo, o po to imdavo pranašauti jo paties ar kaimyno artimųjų ateitį. Kaimo žmonės iškart padarė išvadą, jog Jadvygai po žaibo smūgio „varžteliai atsisuko“, iš ko darė išvadą, kad geriausia vieta nelaimės ištiktai kaimynei vieta – psichiatrinėje ligoninėje, kur galbūt ją dar būtų pagydę.
Atsirado ir tokių, kurie atvirai šaipydavosi iš Jadvygos pranašysčių, ypač – jei būdavo girti, moterį užgauliai mėgdžiodavo. Vis dėlto dar po kelių savaičių pasigirdo ir tokių kalbų, kad Jadvygos pranašystės galbūt nėra visai iš piršto laužtos. Pavyzdžiui, kaimas suūžė po to, kai vienai iš kolūkio buhalterijoje dirbusių jaunų moterų išsipildė Jadvygos žodžiai, kad po kelių dienų nuo infarkto numirs jos vyras. Buhalterė, kuri dar buvo ir komunistų partijos narė, Jadvygos ištarta pranašystė, kalbėjo kaimiečiai, tik prajuokino. Buhalterės vyras buvo jaunas ir sveikas, niekuo niekuomet nesirgo. Dėl to kaimą ištiko tikras šokas, kai infarktas vyrą pakirto tiksliai taip, kaip buvo išpranašavusi Jadvyga.
Savo naujus neeilinius gebėjimus ji parodė ir kaimo ūlyčioje sutikusi kitą kaimynę. Jadvyga jai pranešė, kad ta yra nėščia. Sumišusi kaimietė nuėjo pas akušerę, kuri nesvyruodama patvirtino Jadvygos žodžius.
Kadangi mokiausi mieste ir laikiau, kad už kaimo žmones esu daug labiau apsiskaičiusi, protingesnė, į tėvų ir jų kaimynų kalbas žiūrėjau pro pirštus. Be to, niekaip negijo ir sava žaizda. Mano širdis kraujavo kaip kraujavusi. Mudviejų su pirmuoju mano gyvenime draugu bičiulystę priminė kiekvienas gimtojo kaimo akmenėlis, kupstelis, berželis. Maniau, jog košmariškas sapnas jau niekad nesibaigs.
Būtent tada ir sutikau Jadvygą. Ji basa žingsniavo iš auksu ką tik nusidažiusio miežių lauko, nešėsi pintinę, kurioje gulėjo keli grybai. Anksčiau su ja mažai bendraudavau. Per daug didelis amžiaus skirtumas. Tačiau išvydusi mane ji sustojo, pakėlė ranką, kad ir aš padaryčiau tą patį. „Tu labai kenti“, - staiga pratarė.
Tą akimirką pajutau, kad tuoj pyktelsiu. Kaimui nebuvo jokia paslaptis šlykšti mano vaikino išdavystė. Nesunku buvo nuspėti ir mano būklę. O keistuolės žodžiai buvo tarytum skirti dar labiau paaitrinti mano žaizdą.
Bet Jadvyga sakytumei atspėjo, ką aš galvoju. „Nerūstauk, – visai netikėtai ištarė tėvų kaimynė. – Nesirengiu tavęs nei mokyti, nei patarinėti, nei guosti. Niekas nepadės. Tu tiesiog paklausyk manęs ir nuvažiuok sekmadienį į rajono centre įvyksiančią dainų šventę. Ten tavęs laukia laimė”.
Tai išbėrusi Jadvyga nuėjo savais keliais. Iš pradžių aš iš tikrųjų norėjau išviepti dantis jai pavymui. Mano siela dega pragare, o ji man kažkokias nesąmones žeria! Bet vėliau nugalėjo mergaitiškas smalsumas. O dėl ko neprasiblaškius? Iškaulijau iš tėvų pinigų, pasikviečiau draugę ir sekmadienį mudvi autobusu nudardėjome į rajono centrą. Pakeliui apie Jadvygos viziją papasakojau draugei, bet ta tik prunkštelėjo: „Ir klausai tos kvankštelėjusios moterėlės?“.
Bet juokai greitai praėjo. Pačiame dainų šventės įkarštyje mane užkalbino jaunas ir išvaizdus vyriškis. Jis buvo keleriais metais už mane vyresnis, vienas iš dainų šventės organizatorių. Po trumpo pokalbio pakvietė į pasimatymą. Po metų tapome vyru ir žmona. Nuo to laiko praėjo jau beveik šešiasdešimt metų, o mes dar vis esame vienas kūnas, vis dar mylime vienas kitą. Nors jau turime ir proanūkių.
O Jadvygai taip ir nepadėkojau. Tą atmintiną mano naujos meilės vasarą specialiai to nedariau, nes galvojau, kad visa tai – atsitiktinumas. Kai supratau, jog mano naujasis romanas toks nebuvo, buvo jau vėlu. Jadvyga mirė neišgyvenusi po žaibo smūgio ir metų. Gydytojai sakė, kad ją ištiko insultas. Gali būti, jog jį sukėlė ir liekamieji dėl žaibo iškrovos atsiradę sveikatos reiškiniai. Vėliau man tėvai sakė, kad Jadvyga numatė ir savo mirtį. „Rytoj mirsiu“, – tiesiog pasakė. Ir jos pranašystė išsipildė.
Kaip išsipildė ir daugybė kitų pranašysčių, kurias ji buvo per tą neilgą gyventi po žaibo smūgio likusį gyvenimo tarpą išsakiusi daugumai savo artimųjų, kaimynų. Dėl to netgi buvo „Aiškiarege“ praminta. Tiesa, greičiausiai ne visi tame žodyje matė būtent tokią prasmę, kokią mačiau aš.
Atsilygindama kaskart, kai lankau savo tėvų kapus, aplankau ir Jadvygos kapą, sutvarkau jį. Kas žino, ar aš būčiau taip laimingai pragyvenusi savo gyvenimą, jei ji tada manęs nebūtų sustabdžiusi ir nepasakiusi to, ką matė savo vizijose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate susidūrę su paranormaliais reiškiniais? Norite pasidalinti keistais atsitiktinumais? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atsitiktinumas“.