Tiesa ta, kad SUV populiarėjimą šiuo metu galima įvardyti kaip tendenciją, turinčią tiesiogines sąsajas su dažnėjančiomis pėsčiųjų žūtimis keliuose. 2009–2016 metais vieno automobilio sukeltų eismo įvykių, per kuriuos žuvo žmonės, padaugėjo net 81 proc.
Tokia statistika kelia nerimą, mat nuo 1975-ųjų JAV keliuose žuvusių pėsčiųjų sumažėjo net 20 proc., mažiausias jų mirčių skaičius buvo užfiksuotas 2009-aisiais, tačiau 2016-aisiais šis rodiklis vėl išaugo ir pasiekė aukščiausią lygį nuo pat 1990-ųjų.
Saugumu greitkeliuose besirūpinanti Vašingtone veikianti ne pelno organizacija „Governors Highway Safety Association“ (GHSA) nustatė, kad pernai keliuose partrenkti automobilių žuvo maždaug 6 tūkst. žmonių. Kaip rodo surinkti duomenys, apie 4,7 tūkst. iš šių tragiškai pasibaigusių incidentų įvyko miestų arba priemiesčių teritorijose. Kad būtų aiškiau, ką tai reškia, galima priminti, jog 2009-aisiais šiose teritorijose žuvo tik 2 959 pėstieji.
Vis grėsmingiau atrodančios mirčių statistikos nederėtų sieti vien su visureigių konstrukcija. Katastrofas kartais lemia ir vairuotojų nesusikaupimas, nesugebėjimas susikoncentruoti į kelią, kai dėmesį nuolat blaško išmanusis telefonas bei vis sudėtingėjančios transporto priemonėse diegiamos informacinio pramoginio turinio sistemos. Išsiblaškymas tikrai tampa vis aktualesne problema, dėl kurios nepavyksta išvengti smūgių, tačiau jų pasekmėms labai daug įtakos turi transporto priemonės forma.
Ši išvada tikrai ne nauja. Dar 2004 metais, žurnale „Accident Analysis & Prevention“ buvo išspausdinta publikacija, kurios autoriai akcentavo tiesioginę priklausomybę tarp transporto priemonių dydžio ir pėstiesiems keliamos rizikos.
Už tradicinius lengvuosius automobilius stambesni visureigiai, partrenkdami pėsčiąjį, daug dažniau sukelia sužalojimų krūtinės ir galvos srityse. Dėl visureigių konstrukcijos žmonės po smūgio dažniau atsiduria po ratais, nei būna permetami per automobilį.
2015 metais Mičigano universiteto mokslininkai nustatė, kad tikimybė žūti nuo visureigio smūgio padidėja trigubai, palyginti su pasekmėmis, kurių paprastai sulaukiama atsitrenkus įprastam lengvajam automobiliui.
Atlikti bandymai rodo, kad tikimybė, jog bus nublokšti ant grindinio, gali būti reali 65 proc. atvejų su suaugusiaisiais ir 93 proc. atvejų su vaikais. Jai pasitvirtinus, eismo įvykių aukos dažniausiai pervažiuojamos.
Tarp bandymų iniciatorių išvadų yra ir prielaida, kad didesnį saugumą asmeninėje transporto priemonėje norintys užsitikrinti (ir kaip tik todėl SUV įsigyjantys!) vairuotojai jaučiasi mažiau atsakingi už aplinkinių saugumą.
Reikalauti, kad visi automobiliai būtų kiaušinio formos ir minimaliai pakilę nuo žemės, deja, neįmanoma. Be to, tai nėra optimalus sprendimas. Kur kas geriau būtų apskritai išvengti pėsčiųjų. O štai organizacijos „Insurance Institute for Highway Safety“ (IIHS) specialistai, neseniai pateikę išsamios informacijos, susijusios su pėsčiųjų mirčių keliuose dažnėjimu, įsitikinę, kad į problemą reikia pažvelgti iš kelių perspektyvų.
„Išsiaiškinus, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis įvyksta šios papildomos nelaimės, gali pavykti lengviau rasti išeitį, – mano IIHS prezidentas Davidas Harkey. – Atlikta analizė įtikino, kad sprendžiant šią problemą turėtų būti tobulinami kelių projektai, automobilių konstrukcijos, gerinamos apšvietimo sąlygos ir taikomi griežtesni greičio apribojimai.“
IIHS atstovai atkreipė dėmesį, kad daugiausia pėsčiųjų per eismo įvykius žūva magistralėse, naktį, be to, perėjomis nepažymėtose atkarpose, todėl pasiūlė įrengti daugiau gerai apšviestų perėjų.
„Kuo didesnius atstumus žmonės turės eiti iki artimiausių šviesoforais reguliuojamų sankryžų, tuo dažniau jie rizikuos pereiti arba perbėgti kelią neleistinoje vietoje, krisdami kelias eismo juostas, – sakė D. Harkey. – Įrengus daugiau saugių perėjų, tikrai pavyktų pagerinti saugumo rodiklius.“
