Įsivaizduokime situaciją: Jūs esate sąžiningas mokesčių mokėtojas, gyvenate name ir, kiekvieną kartą iškilus problemoms, skambinate savo pažįstamam santechnikui. Per kelerius metus Jūs jau susidraugavote – kai jis ateina, paklausiate, kaip sekasi jo verslas, o jis pasidomi, kaip auga Jūsų vaikai. Santechnikas Jums kaskart pritaiko lojalaus kliento nuolaidą ir jam sumokate grynais. Ar išdrįsite vieną dieną paprašyti jo kvito? O kas, jei jis pasakys, kad tuomet kaina yra 20–30 proc. didesnė? Ar Jums bus malonu skambinti jam kitą kartą ir kažko prašyti? Ar ateityje gausite lojalaus kliento nuolaidą?
Visuomenės spaudimas mokėti už paslaugas „į kišenę“ yra toks didelis, jog net ir būdami sąžiningi, jūs greičiausiai pasirinksite kvito neprašyti. Juk tikimybė laimėti prizą yra labai nedidelė – dalinama 10 prizų per savaitę iš ~50 tūkst. kvitų ir 1 didysis prizas per mėnesį iš ~200 tūkst. kvitų. Taigi tikimybė – 0,005 proc. Ar dėl tokios tikimybės rizikuotumėte savo gerais santykiais? Be to, paprašę kvito, greičiausiai turėsite sumokėti daugiau, taigi patirsite realų nuostolį dabar su minimalia tikimybe gauti pinigų ateityje.
Daug lengviau rinkti ir registruoti kvitus iš restorano, kuriame nuolat pietaujate, ir kuris kvitus Jums duoda neprašius.
Kodėl santechnikas nėra suinteresuotas mokėti mokesčių?
Yra ir kita šešėlio pusė – paslaugas teikiantys asmenys nenori mokėti mokesčių, nes nėra tikri, kad valstybė surinktus mokesčius panaudos tinkamai. Viešai yra tiek daug kalbama apie neskaidrius viešuosius pirkimus, neefektyvų valstybinio turto naudojimą, valstybinių įmonių valdymo trūkumus, kad paprastam lietuviui kyla pagrįstas klausimas – kam bus panaudoti mano sumokėti mokesčiai? Ar aš gausiu naudą, ar naudą gaus „privilegijuotieji“?
Prašydamas kvito jūs norėtumėte būti tikras, kad prašymo nemalonumą atpirks tinkamas mokesčių perskirstymas ir, galų gale, kad jūs pats gausite valstybės pagalbą, kai jums jos reikės.
Kas pakeistų susidariusią padėtį?
Įsivaizduokime kitokią situaciją: žiniasklaidoje Jums nuolat pateiktų informaciją apie tai, kad Jūsų sumokami mokesčiai yra naudojami mokesčių vengėjų švietimui ir gydymui – su realiais skaičiais. Apie tai reguliariai diskutuotų žinomi ekonomistai ir politikai publicistinėse laidose. Be to, Jūsų kaimynas su pasididžiavimu pasakotų istoriją, kaip jis paprašė kvito iš savo elektriko, o kitą dieną Jūsų draugas pasidžiaugtų, kad turguje išsireikalavo kvito. Galbūt ir Jūs išdrįstumėte kvito paprašyti iš santechniko?
Šį efektą neabejotinai sustiprintų mažėjantys skandalai dėl mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo ar netinkamo panaudojimo, bei vis labiau skaidrinami ir viešinami duomenys, kur ir kaip valstybė ir savivaldybės panaudoja surinktus pinigus. Čia taip pat prisidėtų ir korupcijos indeksų laipsniškas mažėjimas. Skirstant ir išleidžiant surinktus mokesčius valstybė tikrai geriau galėtų pasinaudoti ir kitų šalių gerąja praktika, juolab kad jau netrukus tapsime ir EBPO nariais.
Problema yra ta, kad dabar tokie „prašytojai“ yra laikomi kone skundikais. Jei išdrįsai paprašyti kvito, greičiausiai niekam to nepasakosi, nes bus šiek tiek gėda. Jei pasiektume situaciją, kad tokiu atveju būtum laikomas didvyriu, tuomet mažėtų ir šešėlis. Materialinių paskatų paprašyti kvito neužtenka. Todėl toks elgesys turėtų būti skatinamas akcentuojant didėjantį socialinį teisingumą (moku aš, mokėk ir tu), norą prisidėti prie visuomenės gerovės, taip pat viešinant ir skaidrinant informaciją apie mokesčių panaudojimą, pabrėžiant atvejus, kai pinigų panaudojimas valstybėje gerėja (pvz., viešinama informacija, kiek savivaldybės išleidžia ir kaip sprendžia vaikų darželių problemą, bei kelių metų bėgyje situaciją ženkliai pagerina).
Yra ir kitų problemų
Problema yra ir ta, kad kvitus registruoti ir prizus laimėti gali ir tie, kurie patys mokesčių nemoka. Mūsų apkalbėtas santechnikas gali nueiti į restoraną, gauti kvitą, jį užregistruoti ir laimėti prizą. Toks Kvitų žaidimo modelis visuomenės sąmoningumo nedidina.
Daug efektyviau būtų leisti žmonėms, kurie paprašė kvito, atitinkamą sumą atskaityti iš savo pajamų ir taip susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Tuomet naudą gautų tik tie, kurie patys moka mokesčius.
Tiesa, reikia pasidžiaugti, kad panašus siūlymas yra planuojamoje mokesčių reformoje – tai turėtų labiau prisidėti prie šešėlio mažinimo nei dabartinė kvitų loterija.
VMI giriasi, kad kvitų loterija jau atsipirko, nes iš viešojo maitinimo sektoriaus per pirmuosius tris loterijos mėnesius surinkta beveik 900 tūkst. EUR daugiau. Kyla klausimas, kiek tokiam padidėjusiam surinkimui turėjo įtakos pradėtas Kvitų žaidimas, o kiek kiti veiksniai, tačiau tai sunku įvertinti. Iš tikrųjų maitinimo sektoriui ši loterija gali turėti nemažą įtaką, nes jame nėra tokio stipraus visuomenės spaudimo, o patiekalų kainos parašytos meniu.
Visgi siekiant, kad kvitų loterija turėtų įtaką ne tik viešojo maitinimo sektoriuje, būtų verta pamąstyti skirti atskirus prizus atskiriems sektoriams – kirpyklų, statybų, maitinimo, prekybos turgavietėse sektoriams. Tokiu būdu tikimybė laimėti sektoriuje, kuriame yra didžiausias šešėlis ir rečiausiai išduodami kvitai, irgi būtų didžiausia. Be to, atskirus prizus būtų galima skirti ir atskiroms savivaldybėms, vėlgi didinant tikimybę laimėti ten, kur šešėlis didžiausias.
Tokiu būdu materialinė paskata prašyti kvito ženkliai padidėtų. Tačiau tam, kad įvyktų proveržis, reikia ne tik materialinių, bet ir moralinių paskatų.
