O turėtų būti kitaip: kiekvienas rinkėjas turėtų žinoti, kokia yra kiekvienos partijos, kuri pretenduoja valdyti Lietuvą, pozicija svarbiausiais klausimais, būtent, jie turėtų žinoti, kokia bus kiekvienos iš tų partijų užsienio ir vidaus politika. Kiekviena partija turėtų atsakyti į šias pagrindines užsienio politikos problemas:
- kokie bus jos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis;
- koks jos požiūris į NATO, į JAV ir ko iš jų partija tikisi;
- ar krašto gynybai užtikrinti būtinas tautos solidarumas, ar pakanka vien NATO garantijų ir pakankamo kiekio naujos karinės technikos;
- ar partija pritaria Lietuvos integracijai į ES, sutikdama atsisakyti dalies valstybinio suvereniteto.
Kalbant apie vidaus politiką rinkėjui turėtų būti žinoma:
- koks ekonominis modelis bus vykdomas, ar laisvos rinkos, ar socialiai reguliuojamos rinkos, ar dar koks nors;
- kaip kiekviena partija elgsis su socialine atskirtimi. Jei siūlys ją mažinti, tai kaip. Perkeliant mokesčių naštą nuo darbo ant kapitalo, įvedant gaunamo atlyginimo „dugną“ ar dar kaip nors;
- kaip partija reformuos švietimo sistemą, aukštąjį mokslą, sveikatos apsaugą;
- kaip ji skatins mokslą, stabdys protų nutekėjimą ir kokias sąlygas sudarys reemigrantams;
- pagaliau, kaip ji elgsis su lietuvių kalba ir kultūra, nes kalbos ir kultūros išsaugojimas yra kiekvienos valstybės egzistencijos pagrindas.
Žinodamas šiuos ir gal kitus atsakymus rinkėjas galės pasirinkti tą partiją, kurios programa artimiausia jo sielai. Manau, kad ir politologai, padarę partijų programų analizę ir atsakę į aukščiau iškeltus bei kitus galimus klausimus, padėtų nepartiniam rinkėjui.
O ką mes turime dabar? Turime kelias sistemines partijas, kurios turi (ar turėti privalo) savo ideologijas. Tai TS-LKD, Valstiečių partija, socialdemokratai ir liberalai. Turime ir būrį nesisteminių ir neturinčių kokios nors ideologijos partijų ir visuomeninių judėjimų. Turime apklausų lyderį TS-LKD. Šios partijos jau pats pavadinimas „Tėvynės Sąjunga-Krikščionių demokratų partija“ suponuoja du dalykus. Pirma, tai turėtų būti partija, kuri vienija visas politines Lietuvos jėgas naudingų valstybei sprendimų priėmimui. Bet realiai tai partija, kuri rūšiuoja Lietuvos žmones, jai nepritariančius vadindama įvairiais vardais. Ir antra, šioje partijoje nebėra krikščionių, kuriems būdinga artimo meilė ir atlaidumas.
Keletas sakinių apie Valstiečių partiją. Ten tikrų valstiečių kaip ir nematyti, bet užtai gausu įvairių draudimų organizatorių. Pagal tai valstiečių partija galėtų vadintis „Draudėjų partija“. Partijos ideologinė esmė būtų tik paryškinta.
Nuo socialdemokratų atskilusi LSDDP partija irgi pretenduoja būti socialdemokratų šeimoje. Bet abiejų partijų vadovų laukia nemenkas darbas – įrodyti nepartiniam rinkėjui, kuo skiriasi socialdemokratija LSDP partijoje nuo socialdemokratijos LSDDP partijoje. Jei tokių skirtumų naujos partijos vadovams nepavyktų rasti, tai jiems tektų pripažinti tiesą, kad naujoji partija atsirado visiškai ne dėl ideologinių skirtumų, o tik dėl asmeninių motyvų.
Apie liberalus neverta dabar kalbėti. Palaukim teismų sprendimų. Nesisteminių partijų ir visuomeninių judėjimų likimas toks, koks buvo visados. Tai politiniai vienetai, kurie sukelia vien politinį triukšmą, nes laimėti žymesnį vietų skaičių Seime jiems sunkoka dėl labai riboto jų simpatikų skaičiaus.
Tai ką iš visų partijų rinktis nepartiniam rinkėjui? Šiai dienai galimas tik toks receptas – rinkitės kurią nors sisteminę partiją, jei norite, kad jūsų balsas dar ką nors reikštų. O kurią partiją pasirinkti, kad vėliau nereikėtų sakyti „ir vėl išrinkome ne tuos“, galėsite sužinoti tik gavę atsakymus į aukščiau minėtus klausimus. Jei garbūs politologai supras, kokią neįkainuojamą paslaugą jie padarytų nepartiniam rinkėjui pateikdami tokius atsakymus, tai atsiraitos rankoves. Ar turime tokių politologų? Manyčiau, kad taip.