Trumpai bus taip: dirbantiesiems dažniausiai atskaičiuos daugiau, iki pensijos jie sukaups mažiau, o iš ko „Sodra“ mokės po 10, 20 ar 30 metų, ir po kiek išgalės mokėti, niekas nežino.
Tiksliau, visi žino, kad gerai nebus ir velniai žino, kaip reikės pensininkus išlaikyti, tik turbūt spėlioja, ar bus labai blogai, ar baisiai negerai, ar visiškai pragariškai. Ir dabartiniai dirbantieji liks pamaustyti, tik jie dar nežino, iš kurios kišenės jiems nugvelbs piniginę. Bet kad ištrauks ir paliks ant ledo, tai garantuotai.
Kodėl taip? Nes žiūrėkit, kaip yra. Jokių pinigų per nepriklausomybės laikotarpį, per beveik trisdešimt metų, mes neprikaupėm. „Sodra“ dabar surenka pinigus iš dirbančių ir padalina pensininkams, nes nėra iš kur daugiau paimti. Ir dar pasiskolina, nes neužtenka.
Kodėl neužtenka?
Todėl, kad dirbančių vis mažiau, o pensininkų vis daugiau. Kad užtektų visiems, reikia arba vėlinti pensijos amžių, ko niekas nenori daryti, arba mažinti pensijas dabar ir iškart, ką norėtų padaryti, bet negali, arba rinkti iš dirbančiųjų po daugiau pinigų, kad „Sodrai“ būtų ką perskirstyti.
Tai spėkit iš trijų kartų, kuris iš šių variantų bus pasirinktas. Teisingai. Iš dirbančiųjų rinks vis daugiau.
Toliau bus dar blogiau, ir tai visi supranta: su tokiu gimstamumu, koks pas mus buvo per pastaruosius dešimtmečius, ir jei dar tęsis emigracija, pensininkų toliau daugės, dirbančiųjų vis mažės, „Sodrai“ reikės skolintis vis daugiau, ir visi lauks ir tikėsis kažko, gal Viešpaties stebuklo, kuris padės išspręsti šitą situaciją.
Ne, stebuklo nebus, tiesiog kiekviena valdžia tikėsis, kad iki kadencijos galo kaip nors dar pasiskolins, o toliau jau kaip Dievas duos, tai jau bus kitų žmonių problema.
Paskui, žinoma, Lietuva pribręs ir imsis to paties modelio, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys, kur žmonės nori oriai gyventi senatvėje, bet vaikų nenorėjo turėti: pas mus atvažiuos ir dirbs, ir „Sodrai“ mokės Trečiojo Pasaulio imigrantai.
Yra ir dar vienas variantas: pagaliau leisti Lietuvos žmonėms patiems dėti pinigus ne į „Sodros“ perskirstymo mašinėlę, o taupyti savo ateičiai patiems investicijų fonduose.
Kodėl?
Investicinių fondų kai kas bijo, nes o jeigu jie nesėkmingai investuos, o jei turės mažiau, nei sumanė? Rizikos visada esama, bet geriau tokia rizika negu garantuota ubagystė su vis daugiau ir daugiau besiskolinančia „Sodra“.
Būtent kaupimo sistema veikia tose šalyse, apie kurias lietuviai svaigsta ir į kurias su pavydu dairosi. JAV ir Vokietijos pensininkai ne todėl gerai turi, kad jiems valdžia daug duoda. Jie patys susitaupė ir todėl dabar gali atsipūtę būti. Kaupimo sistema nėra tobula, bet geresnės dar niekas nesumąstė.
Apie tai, kad Lietuvoje galėtų būti taip, valdžia jau tris dešimtmečius kalba, bet kaupimo sistema yra kaip nacionalinis stadionas – vis ne tas laikas ir ne tos sąlygos, vis kažkas nesigauna, vis pastumdo, pasukioja ir toliau viskas remiasi sena ydinga tvarka, kai ateičiai nėra investuojama, o gyvenama nuo algos iki algos.
Nepaisant to, kad dirbančiųjų ir kaupiančiųjų lūkesčiai yra ne tik prasmingi, bet ir teisėti pagal įstatymus ir teismo išaiškinimus.
Kodėl praėjo trys dešimtmečiai (tie, kam 1990 metais buvo trisdešimt, dabar jau artėja prie pensijos), ir visas tas laikas iššvaistytas ir niekas nesukaupta?
Kodėl valdžia lyg ir nori, kad žmonės taupytų senatvei, bet vis to neleidžia? Paprasta.
Nė viena valdžia nenori paleisti iš nagų svarbiausio instrumento: pensininkų tepimo medumi prieš rinkimus – paimi pinigų iš dirbančiųjų, kurie visada mažiau politiškai aktyvūs, ir padalini pensininkams, kurie pareigingai balsuoja, po papildomų dvidešimt eurų, ir jie patenkinti, nes neišlepinti.
Dėkingi valdžiai. Žinos, kuri partija jiems padėjo.
Kaupiančio savarankiškai ir investuojančio nepastumdysi ir medumi nepatepsi, nes jis žino, kiek turi, kiek sukaupė ir kiek gaus. Jam ne valdžia moka, jis pats susitaupė. Todėl tokie yra valdžiai patys neparankiausi. Todėl negalima daryti taip, kad jiems būtų per gerai arba per lengva.
Be to, tie, kas šiaip linkę rūpintis savimi ir nelaukti nieko iš valdžios, yra vien problemų šaknys valdžiai: jie nieko neprašo, tik nori, kad jiems netrukdytų gyventi ir tvarkytis patiems. Tokių niekas nemėgsta ir tokius kur kas sunkiau valdyti.
Kadangi tie, kas dabar yra valdžioje, galėtų, jei tik norėtų, vieną dalyką padaryti gerai ir teisingai, ir pagaliau skatinti pensijų kaupimą aiškiai, atvirai ir drąsiai.
Na, maždaug taip, kaip iš peties eina ir uždraudžia kitus dalykus. Alkoholio draudimus kada nors atšauks ir žmonės pamirš, kad tokie buvo, o štai drąsi pensijų reforma galėtų likti kaip geras paminklas.
Man pačiam iš valstybės nieko nereikia: pirmiausia, per beveik 17 metų gyvenimo Anglijoje, aš užsidirbau nemažą nevaldišką pensiją, kaupdamas tenykščiuose fonduose (ha, nepavydėkite – mokėjau iš savų pinigų, ne iš jūsų).
Antra, aš ruošiuosi dirbti, kol numirsiu, bet mano profesija tokia ir būdas toks. Aš čia labiau kitais rūpinuosi.
Žinau, kad gal čia svaigstu ir per daug tikiuosi ir laukiu, bet juk žinote, kad žmogui svajoti neuždrausi.