Ar dar kur nors esate matę ir girdėję tokią nesąmonę? Važiuoji sau turistaudamas po žalią Gruzijos gamtą, po Kaukazo kalnus ir lygumas, mašinoje groja muzika, kondicionierius pučia šaltą orą. Važiuoji ir vargo nematai. Bet tik tol, kol automobilyje yra kuro. Kai jis ima ir baigiasi – lauk bėdos, ne visur šio gėrio gausi.
Pats nevairavau, keliaudamas po šią šalį samdžiau kelis vairuotojus, kurie už itin nedidelį mokestį mane visur vežiojo. Būtent šie vairuotojai ir pasiskundė, kad su kuru pas juos ne pyragai. „Daug Gruzijoje degalinių, labai daug. Kai kur net po kelias stovi, vienoje vietoje. Bet kas ši to, jose nieko neparduoda“, - skundėsi man vienas, kurio vardas Timuri, o turistams jis prisistato mums labiau įprastu – Timūru.
Kai kuriose vietose vairuotojas buvo persigandęs, nes stojome 4 degalinėse ir jose visose radome tik rankomis skėsčiojančius vyrus. Gruziniškai jie jam paaiškindavo, kad nėra, viskas baigėsi - ir benzinas, ir dyzelinas. Laukia, kol atveš papildymą. Arba – buvo tokių vietų, kur už litrą paprašydavo dvigubo ar net trigubo mokesčio. Kodėl? Be priežasties, matyt tiesiog nori daugiau uždirbti.
Tos keistos degalinės dažniausiai neturi jokio pavadinimo, jokio išskirtinio ženklo. Tiesiog stovi pakelėje, tokios jau mačiusios gyvenimo, apsilaupiusios, parūdijusiais įrenginiais. Na, ne visos tokios, yra ir visai naujų, modernesnių, bet ir jose ta pati bėda.
Didžiuosiuose miestuose ir aplink juos nieko panašaus nevyksta. Ten veikia tarptautiniai Rusijos ir Azerbaidžano tinklai, kurie pas save ūkyje tvarkosi geriau. Ir viskuo būna apsirūpinę. Bet vos nuvažiuoji kažkur giliau, kur mažiau civilizacijos – bėdelė.
Tokiems atvejams Timuri dažniausiai bagažinėje vežiojasi du kanistrus atsargų. Bet vienoje iš mūsų kelionių jis juos jau buvo sunaudojęs. Ir tada, kai užsipilti degalinėse nepavyko – jis rado kitą būdą. Nusuko į kažkokį kaimelį, pasibeldė pas pirmus pasitaikiusius kaimiečius ir jiems pasiūlė pinigų už benziną. Kaimo žmonių būta labai gerų – jie užpylė mano vairuotojui vieną kanistrą. Ir dar, kaip dovaną įteikė savo gaminto vyno butelį. Džiaugėsi žmonės, kad iš Kutaisio miesto kilęs vairuotojas jiems tokią dovaną padarė – sumokėjo su antkainiu.
Kitas vairuotojas, vardu Arkadas, pasakojo, kad jo tautiečiai dideli tinginiai. Atseit jie tiesiog pamiršta iš kompanijų užsisakyti papildomų degalų. Tai padaro per vėlai, todėl „prekė“ atkeliauja vėliau nei reikėtų. Dar Arkdas paminėjo, kad smulkiems verslininkams jo šalyje – nelengvi laikai. Jie neturi pinigų dideliems užsakymams, todėl ir dėl to stringa kuro papildymas. „Smulkiais verslais pas mus nepasitiki, didžiosios benzino kompanijos nenori duoti jiems kredito ir kol nesusimoka iš anksto – nieko neveža. Žiauriai sunkus biznis tas kuro pardavimas“, - tokią teoriją išdėstė man penkiasdešimt ketverių metų vairuotojas.
Du kartus gyvenime, dėl degalų trukumo, Arkadas nenuvažiavo iki savo tikslo. Tada stabdė pakeleivingas mašinas ir prašė pagalbos. Syki, jos taip ir nesulaukęs kelias valandas laukė draugo, kol šis atvažiavo ir išgelbėjo.
Todėl šis vairuotojas kalbėdamas kuro tema buvo labai piktas. Ir prašė perspėti visus, kad nepasiruošę – žmonės nevažinėtų.
Man, kaip turistui, degalinėse nepatiko kitas dalykas, prie ko Lietuvoje mes esame įpratę. Daugelyje mūsiškių kolonėlių būna įrengtos parduotuvės ir kavinės, kuriose gali pavalgyti ir prisipirkti visokių skanėstų. Lietuvoje tai yra labai gera paslauga, kuria naudojuosi visų kelionių po mūsų šalį metu.
Bet Gruzijoje taip nėra. Degalinių savininkai, tiek mažų, tiek didelių-tinklinių, kažkodėl tokia prekyba maistu užsiimti nenori. Gal toje šalyje kažkokie įstatymai riboja tokią veiklą, esą maistas ir kuras vienoje vietoje yra blogai. O gal tiesiog, galvoja, kad keliautojai nebūna alkani. Todėl kai stosite degalinėse, beveik niekur nerasite skanėstų. Gal tik vienoje iš dešimties, atskirame pastatėlyje – kioskelyje.
Bet tai, ką degalinėse surasite – bus didelė staigmena, net visko mačiusiems. Kai mes sustodavome teirautis, „ar turit benzino?“, išlįsdavo užsimiegoję vyrai ir vaikinai, ir juokdavosi jie iš mūsų. Sakydavo: galime pasiūlyti tik tualetą.
Vienoje tokioje, kur tualetą pasiūlė, nusprendžiau labiau pasidairyti. Ir tai, ką išvydau – stipriai nustebino, gal net reikėtų sakyti sukrėtė. Degalinės viduje stovėjo lovos, apklotos patalais. Ten buvo stalelis paserviruotas sumuštiniais ir termosu pilnu arbatos.
- Kas čia vyksta?, - paklausiau darbininkų.
- Mes gyvename čia. Ne tik dirbame, bet ir nakvojame. Darbas, kaip namai, - pareiškė jie man.
- Čia? Degalinėje? Bet kodėl?, - naivuoliškai stebėjausi aš.
- Turime saugoti degalinę, prižiūrėti tvarką joje. Dabar, kai nėra kuro, ramiau – beveik nieko nedarome tik išlendame pasakyti, kad vairuotojai važiuotų toliau, už 35 kilometrų bus kitas taškas, skambinomės jiems, ten tikrai dar yra benzino.
Vairuotojas Timuri į mane pažiūrėjo labai kreivu žvilgsniu, kai išpūčiau akis pamatęs tokioje keistoje vietoje gyvenančius žmones. Pasirodo, tai Gruzijos klasika. Nuo neatmenamų laikų taip dirbama ir gyvenama.
Degalinių savininkai paskaičiavo, kad labiau apsimoka darbuotojus visada laikyti darbo vietoje, kad dieną-naktį jie galėtų priiminėti atvykėlius. Būna pamaina vyrų gyvena savaitę, būna kelias savaites. Kai kas, apskritai neturi pastovių namų ir pastoviai glaudžiasi degalinėje.
Darbininkai, dažniausiai du vienoje pamainoje – turi miegamąjį kambarėlį. Jame stovi dviaukštė lova, tokia, kokiose miega vaikai Lietuvoje. Taip pat tame kambarėlyje yra televizorius bei stalas su virduliu. Dar yra kelios spintelės ir didesnė spinta drabužiams. Na, toks tikrai labai kuklus būstas. Pati didžiausia prabanga – ant stogo kabanti satelitinė lėkštė, kad vyrams geriau TV bangos trauktų.
- O kur jūsų vonia?, - paklausiau taip gyvenančių.
- Tualetas bendras, ten ta būdelė, kur klientai eina. O apsiprausiame po kranu čia lauko prausykloje, arba kada būna karščiai – laistomės vandens žarnomis. Tikrai geras dušas, - paaiškino jie man.
Staiga prisiminiau vaikystę, kai senelio sode mes tą patį darydavome. Visai malonios emocijos būdavo, bet tikrai nepakeisdavo dušo. Labiau gal, kaip vaikiška atrakcija.
Vyrai sakė, kad toks įdomus gyvenimo būdas jiems patinka. Gali pabūti arčiau gamtos, taip pat susipažįsta su įdomiais keliautojais. Kartais, kai kurie prašalaičiai užsibūna pas darbininkus, sėdasi ilgesniam pokalbiui, arba net atsidaro kartu butelį, gurkšnoja per naktį.
Darbuotojai taip pat gyrėsi, kad rūpinasi vietos gyvūnais – ypač laukiniais šunimis, kurių Gruzijoje itin daug. Jie juos pamaitina, kartais nuprausia. Vienas toks keturkojis kaip tik lakstė po degalinės teritoriją. Mielas šunytis, liūdnomis akimis vis bandė įsibrauti į mūsų automobilį ir matyt svajojo išvažiuoti kuo toliau nuo tos vietos, viduryje niekur. Bet nepaėmėme jo, palikome degalinės vyrams.
