Apie visa tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime nariu Andriumi Kubiliumi, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime nariu Povilu Urbšiu ir politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka.
– Ramūnas Karbauskis žada Seime inicijuoti tyrimą dėl prezidentės susirašinėjimo su Eligijumi Masiuliu ir galbūt kitais politikais. Žada tikrinti Seimo ir kitų institucijų serverius. Pone Urbšy, kaip vertinate tokius planus?
P. Urbšys: Jis tik svarsto, ar tai turėtų būti tyrimas, ar reikėtų pavesti Teisės ir teisėtvarkos komitetui užklausti informacijos, ar tai tikri laiškai, ar ne. Kalbėjimas apie tuos serverius, kad galima pažiūrėti, manau, yra kalbėjimas neįsigilinus, nes reikia teismų sprendimų, kad būtų galima paimti šią informaciją. Tuo labiau kad to ir nereikia daryti, nes kratos metu kompiuteriai buvo paimti ir jų turinys analizuotas. Tokį parlamentinį tyrimą reikėtų atlikti.
– Kodėl?
P. Urbšys: Nes mes visgi kalbame apie politinės korupcijos pobūdžio bylą ir turime požymių, kad pati prezidentė tarsi ėjo į tam tikrą sandėrį – jai reikėjo pasinaudoti ta pačia „MG Baltic“ įtaka Seimo nariams dėl Generalinio prokuroro skyrimo.
– Laiškuose nematyti, kad ji prašytų „MG Baltic“ įtakos Seimo nariams. Kalbant apie „MG Baltic“, ji konkrečiai prašė palankumo jos siūlomiems kandidatams.
P. Urbšys: Tai vis dėlto yra pagrindas ištirti ir išsiaiškinti, kas tai yra – ar įtaka, ar tik „linkėjimų“ perdavimas. Bet nesinorėtų, kad toks tyrimas būtų savotiška keršto akcija dėl Broniaus Markausko.
– Pone Kubiliau, kaip jūs vertinate iniciatyvą Seime tirti šiuos susirašinėjimus?
A. Kubilius: Aš tai vertinu kaip smalsumą su politiniu pamušalu, žinoma. Matyt, orientuodamasis ir į 2019 m. rinkimus Ramūnas Karbauskis atsistoja priešaky. Jis dabar reikalaus parodyti visus prezidentės laiškus. O aš, pavyzdžiui, norėčiau pamatyti Ramūno Karbauskio laiškus. Man irgi būtų įdomu pasižiūrėti, jeigu jau taip svarstome. Suprantama, kad visiems, pamačius prezidentės susirašinėjimą, tikrą ar tariamą, dabar labai smalsu, įdomu gramatinės klaidos ir t. t.
Bet aš noriu priminti du dalykus. Pirma, yra Konstitucijos straipsnis, kuris saugo privatų susirašinėjimą. Mano nuomone, tai yra privatus susirašinėjimas, nors ir valstybės pareigūnų. Antra, bent jau man labai įdomu, iš kur tie laiškai atsirado? Visi suprantam, kad tai galėjo būti Eligijus Masiulis, kaip šaltinis, galėjo būti teisėsaugos pareigūnai dėl kokių nors priežasčių, kurie turi priėjimą prie tos medžiagos, gali būti ir tas pats Kremlius, nors mes visada labai nenorim tokių versijų nagrinėti. Kodėl jie, pavyzdžiui, negali susikurti kibernetinio instrumento, prieiti prie laiškų ir juos rodyti. Aš manau, kad klausimas, kas platina prezidentės laiškus, yra ne mažiau svarbus nei pats laiškų turinys. Manau, kad, kai kalbama apie prezidentės laiškus, tas klausimas turėtų būti keliamas ir nacionalinio saugumo lygiu.
– Jeigu E. Masiulis turėjo tuos laiškus, jų paviešinimas naudingas E. Masiuliui, jeigu jis pats apie juos kalba ir pats noriai komentuoja, tai greičiausiai ir yra E. Masiulis. Nors žiniasklaida niekada neatskleidžia savo šaltinių ir turbūt tas šaltinis oficialiai ir liks nežinomas. Grįžtant prie esmės, pone Valatka, ką rodo šie laiškai? Ką jie jums atskleidė?
R. Valatka: Pirmiausia jie rodo, kad valstybė yra žemiau „plintuso“. Antras dalykas – valstybę žemiau „plintuso“ pastatė prezidentė. Man mažiausiai norėtųsi kalbėti apie E. Masiulį, nes jau dveji metai jis yra „mušta korta“.Teismas nustatys, kiek jis yra „mušta korta“ ir t. t., bet šiuo atveju prezidentė padarė labai daug viešųjų ryšių klaidų. Tylėjo dvi dienas ir iš esmės elgėsi kaip B. Markauskas. Aiškina taip pat – taip, susirašinėjau, bet negaliu patvirtinti, kad tai mano žodžiai. Bet kuris kalbą studijuojantis specialistas pasakys, ar tai yra prezidentės kalba. Ji galėjo nelaukti tų penkių dienų, o pati paskelbti visus laiškus ir panaikinti įtampą. Mes visi žinotume, kad tai, ko gero, ir buvo E. Masiulio gynybinė taktika, daugiau nieko.
O kas atsitiko dabar? Prezidentė ir jos gynėjai reagavo taip, tarsi tie laiškai būtų parašyti ne Daukanto aikštėje, o Lubiankoje. Dabar gali įsijungti fake`as. Kas dabar trukdo pagal pavyzdį sukurti dar šešiasdešimt laiškų, neva prezidentės E. Masiuliui ir atvirkščiai. Ir pabandyk tada atskirti, kur yra tikri laiškai, o kur sukurti. Ir paskutinis dalykas – ar laiškai E. Masiuliui yra vieninteliai? Jeigu mes paklaustume A. Kubiliaus, tai paaiškėtų, kad ir jam rašė, Algirdas Butkevičius sakė, kad jam rašė. Gediminas Grina turbūt pasakytų, kad ir jam rašė, o dar teisėjai ir t. t. Taip mes turime tonas laiškų. Aš nemanau, bent kol kas, kad prezidentę galima kaltinti Konstitucijos pažeidimu, bet ji negražiai atrodo iš tų laiškų. Ir iš tonos laiškų ji atrodys dar negražiau.
– Andrius Kubilius pradėjo kalbėti apie Kremlių, R. Valatka užsiminė apie Lubianką, turbūt mažiausiai tikėtina, kad tie laiškai yra atėję iš tenai, bet, prisimenant Rolando Pakso žodžius, tas visuotinis „užsitapšnojimas“ Lietuvoje, panašu, kad naudingas būtent toms institucijoms. Kaip jūs manote, pone Urbšy?
P. Urbšys: Bet kokiu atveju, tam „pasitapšnojimui“ mes sukuriame kontekstą. Kad tuo paskui galima manipuliuoti, – faktas. Kai mes kalbame apie parlamentinio tyrimo reikalingumą ar nereikalingumą, jį kaip tik ir reikia atlikti, kad nustatytume, iš kur tie laiškai.
– Pone Kubiliau, ar pats prezidentės laiškų tyrimas kaip nors žalingas valstybei? Ar visgi visuomenė, esant tam tikrai situacijai, turi teisę žinoti, ką prezidentė rašo kitiems politikams?
A. Kubilius: Aš, tiesą sakant, nelabai suprantu priežasties. Nesuprantu, kas tuose laiškuose blogo, išskyrus tai, kad prezidentė rašo laiškus.
– Prezidentė prašo paspausti žurnalistą.
A. Kubilius: Ji kaip tik labai aiškiai perduoda žinią, kad koncernas, kuris, jos manymu, kišasi į prokuroro skyrimą, turi žinoti, kad ji tai mato ir to netoleruoja. Kaip tik priešingai – ji nieko nespaudžia, o prašo patraukti savo skalikus ar kaip ji beįvardino. Jeigu jau sakome, kad reikia tirti prezidentę, tai gal būkime visi tokie atviri ir paskelbkime savo elektroninius laiškus, kas su kuo susirašinėja. Kelkime visai kitą klausimą – ar prezidentė yra ką nors pažeidusi, ar ji neturėjo teisės rūpintis prokuroro skyrimu, ar negali kalbėtis su frakcijų seniūnais ir t. t.
– Pone Kubiliau, jūs rastumėte stipresnių jums siųstų laiškų iš prezidentės, negu dabar paviešinti?
A. Kubilius: Turėčiau tikrintis, bet, kiek pamenu tuos susirašinėjimus, jie man niekada nekėlė nuostabos. Normalus bendravimas, normalus jos susirūpinimas – mes jam arba pritarėm, arba ne. Tai yra normali praktika.
– Šis prezidentės laiškų skandalas, akivaizdu, nukreipia visuomenės dėmesį nuo ankstesnių dalykų, kurie susiję su valdančiaisiais, vyriausybės nariais ir t. t. Panašu, kad ši istorija taip lengvai nesibaigs vien dėlto, kad tai labai nauja tema ir visiškai kitokia.
R. Valatka: Čia yra daug tokių dalykų. Paprieštaraučiau A. Kubiliui ir sakyčiau apsaugok, Viešpatie, nuo bado, maro, karo ir tokio natūralumo. Kai prezidentė naudojasi parlamentinės partijos lyderiu ir nurodo privatiems verslininkams, kurie turi žiniasklaidos priemonę, kad vienas ar kitas žurnalistas kalbėtų ir rodytų kitaip. Man kyla klausimas, kiek tokių atvejų buvo su kitais žurnalistais, kitomis žiniasklaidos priemonėmis? Į šį klausimą irgi reikia atsakyti. Mes visi prieš porą metų juokavome apie ministro Kęstučio Trečioko „zadanijas“ dėl Druskininkų caro, o kaip čia dabar atrodo? Ar tai ne „zadanijos“? Be abejo, kad ši tema gali uždengti kitas pastarojo meto aktualijas.
– Pone Urbšy, ar tuose laiškuose jūs matote tai, kas iš tikrųjų turėtų būti tiriama kaip unikalus politinis reiškinys, o ne tiesiog politinės oponentės bandymas sumenkinti autoritetą, įvaryti į kampą ir t. t.?
P. Urbšys: Man atrodo, kad reikėtų tirti tai, ką sako A. Kubilius, – kad normalu tapo tai, kas yra nenormalu. Jeigu prisimintumėte, pone Kubiliau, kai buvote premjeras, tas pats karas vyko – FNTT vadovui Vitalijui Gailiui prezidentūroje reikėjo aiškintis, kad jis nėra „MG Baltic“ žmogus, nes bendravo su jūsų patarėjais, kurie bendravo su „MG Baltic“ siejamais žurnalistais. Man atrodo, reikia vieną kartą paimti ir išsiaiškinti.
A. Kubilius: Yra politinė sistema. Yra prezidentas, premjeras, Seimo nariai ir t. t. Kiekvienas turi savo nuomonę ir kiekvienas ją gina. Kur čia yra kokių nors nekonstitucnių veikimų? Jeigu mes norime aiškintis, kodėl prezidentė parašė viena ar kita, tai tvarka, galiu tik pakartoti, kad man būtų labai įdomūs Ramūno Karbauskio laiškai.
– Pone Valatka, prognozuoti ką nors yra pats sudėtingiausias dalykas, ypač dabar, kai visi kariauja su visais valdžioje, bet, jūsų nuomone, kuo visa tai baigsis?
R. Valatka: Atsakysiu klausimu į klausimą – kaip jūs manote, kaip po mėnesio atrodys prezidentės metinis pranešimas? Kaip jis būtų atrodęs iki šitų epistolinio žanro rašinių ir kaip jis atrodys dabar? Apie ką prezidentė kalbės? Ar ji galės kalbėti, kad Seime sunyko partijos, kad ten vyksta nesąmonės ir t. t.?
– Ir ji kalbėdavo apie stambių verslo grupių įsigalėjimą, bet pati per tarpininkus prašė jų tam tikrų veiksmų.
R. Valatka: Tai yra esminis klausimas, į kurį galbūt greitai gausime atsakymą.
A. Kubilius: Noriu tik pasakyti, kad ji neprašė veiksmų, ji perspėjo, kad tai, ką jie daro, yra nepriimtina.
– „Nusiųskite linkėjimus ir paprašykite sustabdyti savo skaliką“, man atrodo, yra arba prašymas, arba nurodymas.
A. Kubilius: Tai yra skirtingi dalykai. Jeigu prezidentė mato, kad kažkas neteisėtai bando daryti įtaką procesui arba neskaidriai tai daro, ji imasi veiksmų. Tai gerai ar blogai?
R. Valatka: Bet žurnalistas turi teisę užduoti tokius klausimus, kokius nori.
A. Kubilius: Na, čia jau atskira tema, kas yra žurnalistas, o kas yra žmogus, bandantis daryti įtaką Seimui.