Nuo 1994 m. Baltarusiją valdantis A. Lukašenka lyg ir neturėtų ko nerimauti – šalies opozicija silpna ir suskaldžiusi, bet kokius jos bandymus rengti protestus miestų gatvėse nesunkiai išvaiko gausios ir gerai atšertos OMON pajėgos, o KGB atidžiai seka kiekvieną prezidento kritiką.

Tačiau Armėnijos liberaliojo opozicinio Išeities aljanso (YELQ) lyderis Nikolas Pašinianas, išvedęs armėnus į sostinės Jerevano gatves, iki revoliucijos pradžios taip pat nebuvo nei labai populiarus, nei žinomas liaudžiai. Antrojo Maidano lyderių taip pat nebuvo Ukrainos populiariausių politikų sąrašuose, bet vykstant revoliucijoms, įprasti politikos dėsniai nustoja veikti.

Armėnijos įvykiai, tebesitęsiantys ir dabar, tapo jau šešta revoliucija XXI a. posovietinėje erdvėje. Buvo Rožių revoliucija Gruzijoje, 2005 m. ir 2010 m. įvykiai Kirgizijoje bei du Maidanai Ukrainoje.

Kremliaus propagandininkai gali iki apsiputojimo meluoti apie „spalvotųjų revoliucijų“ kurstymą iš Vakarų, maišus dolerių, tariamai atgabentų per JAV arba Lietuvos ambasadas, bet patys tariami revoliucijų užsakovai, joms įsisiūbavus, būna užklupti nepasiruošę tokiai įvykių eigai ir dažniausiai tesugeba nerišliai raginti vengti smurto.

Net tuomet, kai iš Sovietų Sąjungos primestų režimų vadavosi buvusios Varšuvos pakto šalys, Vakarams labiau rūpėjo nepakenkti Michailo Gorbačiovo pradėtai Perestroikai, o ne sveikinti laisvę atgavusias Vidurio bei Rytų Europos tautas. Rūpėjo, kad jos nepradėtų skersti viena kitos, kaip buvę jugoslavai, ir netaptų pabėgėlių bei organizuoto nusikalstamumo šaltiniu. Net Berlyno sienos griuvimas Londonui ir Paryžiui kėlė ne tiek džiaugsmo, kiek nerimo ar susivienijusi Vokietija netaps pernelyg didele ir galinga.

Laisvės ir vilties sugrįžti į Europą pirmiausiai reikėjo mums patiems, o griežtas stojimo sąlygas surašę senieji europiečiai nė nesitikėjo, kad taip greitai sugebėsime jas įvykdyti. Lenkas santechnikas, dirbantis pigiau ir greičiau už aptingusį britą, atrodė didesnė grėsmė, negu šventąjį karą supuvusiems Vakarams už integracijos programų lėšas skelbiantys politinio islamo mokytojai.

Kremliaus propagandininkai gali iki apsiputojimo meluoti apie „spalvotųjų revoliucijų“ kurstymą iš Vakarų, maišus dolerių, tariamai atgabentų per JAV arba Lietuvos ambasadas, bet patys tariami revoliucijų užsakovai, joms įsisiūbavus, būna užklupti nepasiruošę tokiai įvykių eigai ir dažniausiai tesugeba nerišliai raginti vengti smurto.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Baltijos šalys turėjo būti paskutinės, kurioms leista prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO, bet mes paskui save palikome praviras duris, pavadindami tai „Rytų partneryste“. Ir patys tapdami patraukliu pavyzdžiu ukrainiečiams, gruzinams, moldavams, armėnams, baltarusiams... Maidano „Dangiškoji šimtinė“ paaukojo gyvybes už tai, ką Kremliaus trolių fabriko melagingų naujienų apkvailinti britai atmetė kaip klaidą – suvienytą Europą.

Armėnus mes buvome jau beveik nurašę, nes jie pirmieji dar sovietmečiu patyrė tai, ką Kremlius vėliau tiražavo visoje posovietinėje erdvėje – palaikydamas armėnus Kalnų Karabacho konflikte ir tuo pat metu tiekdamas ginklus azerbaidžaniečiams ilgiems dešimtmečiams paliko užšaldytą konfliktą, kurį bet kada gali atšildyti, vos tik Rusijos draugai nepakankamai nuoširdžiai norės su ja draugauti arba pernelyg aktyviai domėsis visokiomis „Rytų partnerystėmis“.

Po Aksominės revoliucijos rusai bando suprasti, kas nutiko, kodėl S. Sargsianas, užuot išvaikęs minią ir įkalinęs protestų organizatorius, kaip tokioje situacijoje darytų Vladimiras Putinas, pareiškė: „Aš kreipiuosi į jus paskutinį kartą, kaip valstybės vadovas. Nikolas Pašinianas buvo teisus, o aš klydau. Esant tokiai situacijai yra keletas sprendimų, bet aš nenoriu imtis nei vieno iš jų. Tai ne mano. Aš palieku mūsų šalies vadovo postą“.

Žurnalistas, buvęs Nacionalbolševikų partijos Maskvos skyriaus vadovas, 2006-2008 m. kalintas Butyrkos kalėjime už chuliganizmą, Romanas Popkovas interneto portale „MBX media“, įkurtame Michailo Chodorkovskio, rašo, kad armėnams ypatingai svarbus tautinio solidarumo jausmas ir tikėjimas savo istorijos mitais.

„Mums, rusams, būtų naudinga užmiršti mums primestą terminą „spalvotosios revoliucijos“ ir suprasti, kad kaimynėse šalyse vyksta demokratinės politinių tautų revoliucijos. Žmonės nuoširdžiai myli savo šalis ir jų dabartinėje varganoje padėtyje, ir kaip švytinčius ateities projektus. Nors ir smarkia vėluodami, jie nueina tą kelią, kurį Vidurio ir Vakarų Europa nuėjo dar XIX-XX a. Didžiuojasi praeities legendomis ir iš jų semiasi stiprybės – taip pat ir gatvės kovoms, po policininkų lazdomis“, – teigia R. Popkovas.

Kai politinė tauta pasijunta ginanti savo šalį nuo sugedusios valdžios, tie, anot S. Sargsiano, „keletas sprendimų“, kurių jis nenorėjo imtis, jau nieko neišgelbėtų, kaip Viktoro Janukovyčiaus neišgelbėjo vaikyti Maidaną pasiųstas „Berkutas“. Tampa visiškai nesvarbu, kokia persvara ta valdžia buvo išrinkta, kiek jos šalininkų šalies pakraščiuose ją tebemyli.

Armėnijos revoliucijos pamokos galėtų būti įdomios ne tik A. Lukašenkai, bet ir protesto akcijos „Mes kaltinam“ reikalavimus ignoravusiems Lietuvos politikams. Tąkart protestuotojai išsiskirstė, bet tokių visuotinį pasipiktinimą sukeliančių sprendimų, kaip gėdingas Seimo balsavimas dėl Mindaugo Basčio, limitas jau išsemtas. Bet kuri kita klaida gali tapti lemiama.