Pirmiausia, jei iš tiesų būtų siekiama visuotinio NT mokesčio, šiuo metu kaip tik jį ir aptarinėtume užuot klausę dabartinių finansų ministro pažadų NT mokesčio pajamas padidinti, įvairiais skaičiavimais, 2–11 mln. Eur – niekinga suma nacionalinio biudžeto mastu.
Finansų ministro Viliaus Šapokos bemaž metus reklamuojama NT mokesčio pertvarka iš tiesų atskleidžia stebėtiną ambicijų ir pokyčių lyderystės stoką. NT apmokestinimo pakeitimai, kaip, beje, ir platesnis vadinamosios mokesčių reformos pasiūlymų paketas, siekia užganėdinti statistinį žaliavalstiečių rinkėją: pagrindinis akcentas – į socialinę orientaciją, apmokestinami didžiausią pridėtinę vertę valstybės ekonomikoje kuriantys „turčiai“, pajamų šaltinis vadinamiesiems vaiko pinigams mokėti. Žinia, paprastas žmogus kur kas labiau vertina kelias dešimtines kišenėje nei vaizduote neaprėpiamus dešimt milijardų valstybės ižde, kurių teikiamos naudos jis sakosi nesuprantąs ir asmeniškai nejaučiąs.
Ministras V. Šapoka žada, kad kosmetinė NT mokesčio reforma padės apsaugoti šalies būsto rinką nuo perkaitimo ir naujų krizių. Tačiau seniai žinoma, jog NT mokesčio įtaka būsto rinkos burbulams yra, geriausiu atveju, labai ribota, o dažniausiai – pavėluota ir gilinanti būsto rinkos krizių padarinius. Be to, NT krizes sukelia skolintų pinigų pigumas ir savo finansinę perspektyvą perdėm optimistiškai vertinančių gyventojų noras pasipelnyti iš kainų burbulo. Kaip tik tų gyventojų, kuriuos Vyriausybė dabar visokeriopai siekia iššukti nuo turto apmokestinimo.
Neįtikina ir kitas V. Šapokos komentaras, girdi, bet koks drąsesnis NT apmokestinimo tvarkos keitimas tik paskatins gyventojus slėpti pajamas. Turto mokesčiai nuo pajamų apmokestinimo kaip tik tuo ir skiriasi, kad pajamas nuslėpti gali, o už jas įsigytą turtą – vargiai. Ne veltui NT mokestis visame pasaulyje laikomas sunkiausiai išvengiama mokestine prievole. Lietuvai, kuri Pasaulio banko vertinimu turi vieną pažangiausių pasaulyje nekilnojamojo turto registravimo ir masinio vertinimo mokesčiams sistemą, apmokestinamo NT nuslėpimo problema apskritai negresia.
Apskritai, vertinant šios Vyriausybės atstovų pareiškimus NT apmokestinimo tema, susidaro įspūdis, kad mūsų drąsios šalies politikai mėgina vėl išrasti dviratį, sugalvoti kažką gudresnio ir sudėtingesnio nei išsivysčiusios Vakarų valstybės, turto mokesčius taikančios jau šimtus metų. Štai, ką mums sako kitų valstybių patirtis...
NT mokestis veikia ir teikia realią naudą visuomenei tuomet, kai:
1) apmokestinamas visas be išimties nekilnojamasis turtas, mokestį moka visi jo savininkai, taip pat valstybės bei savivaldybių institucijos. Visas apmokestintinas Lietuvos NT vertinamas apie 100 mlrd. Eur. Taigi, potencialios visuotinio NT mokesčio pajamos sudarytų iki 2,5 mlrd. Eur. ir kone dvigubai papildytų dabartinius savivaldybių biudžetus;
2) NT mokesčio tarifus gyventojų, įmonių ir organizacijų turtui nustato pačios savivaldybės, kurios tiesiogiai gauna 100 proc. šio mokesčio pajamų. Jei savivaldybės turės šiuos įrankius, jos bus laisvos rinktis savo individualias regioninės plėtros strategijas pagal principą „čia apsimoka gyventi“ ir „čia apsimoka vykdyti verslą ar gamybą“. Dar svarbiau, visų NT mokesčio pajamų perleidimas savivaldybėms pagaliau atjunkintų jas nuo chroniškos priklausomybės nuo centrinės valdžios ir ją vairuojančios valdančiosios daugumos malonės. Deja, V. Šapokos siūlymuose vėl dominuoja Vyriausybės nustatomas mokesčio tarifas, o mokesčio pajamos keliauja pirma į valstybės biudžetą, palikdamos landą savivaldybių pajamų perskirstymui, normavimui ar centrinės valdžios finansinių skylių kamšymui;
3) visos NT mokesčio pajamos skiriamos infrastruktūrai (gerbūviui). NT mokestis veikia ten, kur jo padariniai yra fiziškai apčiuopiami: gatvių ir vietinių kelių tinklo kokybė, mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, sveikatos priežiūros įstaigų prieinamumas, viešų erdvių apšvietimas, apželdinimas ir saugumas. Žmonės noriau moka, kai tiksliai žino, ką už konkretų mokestį „perka“. O suvokimas, kad už konkrečius mokesčius gali gauti konkrečius dalykus savo konkrečioje gyvenamojoje vietovėje, tiesiogiai skatina visuomenės įsitraukimą į savivaldos procesus ir taip (o ne pažadais ir šūkiais) stiprina pilietinę visuomenę. Drauge stiprėja savivaldybių tarybų narių ir tiesiogiai renkamų merų politinė atsakomybė: neveiklumo nebepavyks pateisinti pagraudenimais, kad „Vilnius vėl nedavė pinigų“;
4) mokesčio tarifas yra pakankamai reikšmingas, kad skatintų racionalų turto naudojimą. Nuosavybės teisė yra neliečiama, tačiau nėra absoliuti, kai kalbame apie kitų visuomenės narių interesus. NT mokesčio priešininkai visuomet primena apie hipotetinės Vilniaus Žvėryno ar Šnipiškių bobutės ginčytiną teisę skursti savo lūšnoje, tačiau ignoruoja objektyvią tiesą, jog turto mokesčiai gali ir turi skatinti tvarią miestų plėtrą. Kitas aspektas – valstybės valdomas turtas, kurio pertekliaus problema nebus išspręsta, kol valdžia nepajus tikrosios finansinės jo naštos.
NT mokestis neveikia tuomet, kai:
1) mokesčio mokėtojų bazė yra siaura ir fragmentuota. Įvairiais Registrų centro ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, naujoji NT mokesčio našta teks tik keliems tūkstančiams šalies gyventojų, nors potencialių mokesčio mokėtojų yra gerokai per milijoną. Ir vėl išeina, kad baudžiame gabesnius, sėkmingesnius, labiau pasiturinčius ir niekaip nestimuliuojame tyliosios daugumos įsitraukimo. Vėlgi, verslo ir tų kelių tūkstančių Vilniaus, Kauno ir pajūrio gyventojų turto apmokestinimas nesukuria pakankamų paskatų visos šalies savivaldybėms pačioms planuoti savo ateitį nesižvalgant į bendrą valstybės aruodą;
2) taikomas progresyvus mokesčio tarifas („laiptai“), įvairios išimtys ir išlygos: „grindys“, „lubos“ ir „krepšeliai“. Kam dirbtinai apsunkinti mokesčio administravimą, jei tas progresyvumas jau įaustas į mokestį susiejant jo dydį su vidutine apmokestinamo turto rinkos verte? Juk jau dabar pigaus turto savininkas moka mažiau, brangaus - daugiau. Apskritai, kuo sudėtingesnis mokesčio mechanizmas, tuo daugiau bus vengimo ir piktnaudžiavimo, jau nekalbant apie tai, kad kiekviena išimtis ar išlyga tiesiogiai didina mokesčius administruojančių biurokratų skaičių, taigi ir centrinės valdžios kainą kiekvienam mokesčių mokėtojui;
3) mokesčio pajamos „pravalgomos“. Turbūt niekas taip nedemaskavo Vyriausybės mokesčių reformos populistiškumo, kaip paviešinti planai iš NT mokesčio pajamų finansuoti vadinamuosius vaiko pinigus. Žinia, socialinėms reikmėms tradiciškai sumokame Sodrai (beveik 4 mlrd. Eur) ir dar iš gyventojų pajamų mokesčio pridedame (apie 1,5 mlrd. Eur). Ministro V. Šapokos deklaruojamos papildomos NT mokesčio pajamos (2–11 mln. Eur) ištirps socialinių išmokų bedugnėje be pėdsako, o mokesčio mokėtojai nepajus apčiuopiamo rezultato. Ir tai graso tapti dar vienu liūdnu pavyzdžiu, kaip geras mokestis, kurio egzistavimo tikslas brandžiose valstybėse pagrindžiamas mokesčio pajamomis sukurta apčiuopiama nauda, bus paverstas dar viena melžiama biudžeto ožkele. Visi žino, kad ta ožka teoriškai pieno duoda, tačiau nei kas to pieno matė, nei sūrio ragavo, nes viskas suplaukia į centrinį pieno kombinatą, kuris kaip nori, taip tą pieną ir maišo, kam nori, tam jį ir duoda.
Kaip ten bebūtų, visuotinis nekilnojamojo turto mokestis artimiausius kelerius metus mums, deja, negresia – teks laukti drąsesnių, ambicingesnių reformatorių.
