Pasidalino už širdies griebiančia gimdymo istorija: buvo kaip siaubo filme, bet su laiminga pabaiga

Paskelbus konkursą „Mano gimdymo istorija“, DELFI kasdien pasiekia po keletą pasakojimų. Įsimintinos, šviesios arba kartėlį palikusios patirtys kiekvienai, jas išgyvenusiai, yra jų istorijos dalis.
Šiandien pristatome pirmąjį pasakojimą.

Ne paslaptis, kad moteris (o kartu ir vyras) gimdymo laukia su jauduliu ir džiaugsmu dėl būsimo susitikimo su mažyliu. Šios dienos pasakojime telpa net trijų vaikų gimimai. Savo gimdymo istorija su skaitytojais dalijasi mama Vilija.

Turiu 3 vaikus, tad ir gimdymai buvo trys. Trys visiškai skirtingi gimdymai. Sunku net prisiminti, šiurpuliukai bėgioja per kūną.

Pirmas gimdymas buvo prieš 15 metų. Prisimenu, iš vakaro atvažiavo draugai į svečius, sėdime, bendraujame, jie juokauja, o man jau besėdint fotelyje mažai jame vietos. Sakau, tikriausiai naktį važiuosiu, jie dar pajuokavo, kad paskambinčiau ir, sako, atlėks, nuveš.

Naktį prasidėjo skausmai ir kartojosi kas penkiolika minučių. Apie 9 val. ryto buvome su vyru ligoninėje. Vandenys nenubėgo, teko juos nuleisti, skausmas pasidarė dar didesnis, ėmė purtyti šaltis. Gulėjau po keliomis antklodėmis, labai skaudėjo nugarą. Vyras masažavo, laikė už rankos per sąrėmius. Pamenu vaikštančią sesutę ir vis klausinėjančią, na, ar jau. Klausiau kas turi darytis, kas tas jau, kas tai per jausmas, baisiai skauda ir tiek. Praėjus maždaug septynioms valandoms, atėjo daktaras, sakė, kad vaikas nepataiko į reikiamą padėtį, kad išeitų. Tai jis kažką švelniai tariant pareguliavo ir atsirado tas kažkoks jausmas, kai sako stumk ir 16.50 gimė mano pirmagimis sūnelis Deividas. Kai padėjo jį ant krūtinės, pamiršau visus skausmus, verkiau iš laimės, jausmas buvo neapsakomas.

Antrą gimdymą turėjau prieš 11 metų. Gimė mergaitė. Liepos 6 diena labai lijo. Paskambinau mamai ir paprašiau, kad ateitų pažiūrėti Deivido, kadangi važiuoju į ligoninę. Su vyru ligoninėje buvome apie 17 val. Vandenis, kaip ir su pirmu, nuleido ligoninėje. Sąrėmiai padažnėjo. Pamenu, guliu gimdykloje ant lovos ir šaukiu, dejuoju iš skausmo. Tikriausiai visus paminėjau, o daktaras su vyru anekdotus pasakoja. Man skauda, o jie juokiasi. Tada daktaras man pasakė, kad pagalvočiau, juk tarp sąrėmių neskauda. Jis pasiūlė juoktiskartu. Žinokit iš tikro, padėjo, tarp sąrėmių visai neskauda. Dar daktaras klausė, kadangi artėjo vidurnaktis, kada norime, kad gimtų: liepos 6 ar 7 dieną. Vyras pasakė, kad tegul vaikelis pats pasirenka, kada gimti. Mūsų mergytė Augustė pasirinko 7 dieną. Neapsakoma meilės banga.

Abu gimdymai, tikriausiai, kaip ir kiekvienos moters. Tačiau, kai prisimenu trečiąjį, tai galvoju, kad tai buvo kažkoks košmaras, kurio niekam nelinkėčiau.

Visada norėjau 3 vaikų. Tad vyrui sakau, na, arba dabar, arba niekada. Kai pasakiau, kad laukiuosi, buvome labai laimingi. Tačiau visas nėštumas buvo sunkus, viską skaudėjo, dažnai gulėjau ligoninėje. Daktarai sakė, kad, na, jau taip kai kurioms būna. Vieną rytą atsikėliau, nuėjau į tualetą, po to pagalvojau, kad dar pagulėsiu. Bet pajutau, kad kažkokia šlapia darausi, nieko nesupratau, juk ką tik buvau tualete. Atsikėliau, o čia bėga per kojas kaip upeliu. Supratau, kad tai vandenys nubėgo. O sąrėmių tai nėra. Visa ėmiau drebėti, juk žinau, kad viskas per anksti ir labai per anksti. Pasiskambinau daktarei, ji pasakė, kad važiuočiau į Santarų klinkas, nes ten tokius mažučiukus gimdo.

Nuvežė draugė, žinoma, ir vyras buvo drauge. Nuvažiavus pakraupau, prie registratūros popierių tvarkymas, negana to, kad baimė kausto, per kojas vis dar vandenys teka, stoviu visa šlapia, dar ir nejauku, visi žiūri. O mum sako, kad čia tokia tvarka. Vėliau nuvedė prie kabineto ir liepė laukti, kol kažkas ateis. Atėjo rezidentė, padarė echoskopiją, vėliau sesutė palydėjo į patologijos skyrių, kur prasidėjo laukimas. Susirinkę daktarai apžiūrėjo ir sakė, kad reikia laukti, gal sąrėmiai prasidės. O pačiai neramu, verkti norisi. Galvojau, tokiu atveju cezarį daro, o čia – ne, sakė, kad septynias paras gali vaisius būti be vandenų. Guliu ir meldžiu Dievo, kad tik viskas gerai būtų. Tonusus klausė ir užrašinėjo tik vieną kartą per parą. Ryte sesutės ateidavo su kažkokiu aparatėliu, paklausydavo širdutės kelias sekundes ir viskas. Jūs nežinote, kaip baisu net miegoti, kada atsikėlusi ilgai nejauti judesių. Ir koks palengvėjimas juos pajutus...

Praėjus septynioms paroms galvojau, kad darys cezarį, nes sąrėmių vis dar nebuvo. Ateidavo rytais vis kitas rezidentas. Taip, jie paklausdavo, kaip jaučiuosi, o aš vis laukiau daktarės. Galvojau, ateis, paklausinės, bent jau paaiškins, nuramins. Pasirodo, pati turi eiti pas daktarę ir klausinėti. Buvau tokia pasimetusi, nežinomybėje ir didžiulėje baimėje. Kai nuėjau į slaugytojų postą, man pasakė laukti daktarės prie kabineto. Po kokių 15 min. laukimo (ar ilgiau) atėjo daktarė, pasikvietė į kabinetą. Duris liepė uždaryti, nežinau, kodėl, nes visada buvo pravertos. Aš jos klausiau ar tokia situacija normalu, ar tai nepakenks kūdikiui, ar viskas bus gerai. Juk jau septynios paros praėjo, kai vaisius be vandenų. Ji man pasakė, kad taip dabar galima, kad be vandenų, o ar tai vaisiui nepakenks, ji to negali garantuoti. Tai sakiau, darom cezarį, o ji pasakė, kad dar palaukiam.

Na ir laukiau vis su didesne baime. Savaitgalis. Baisiau negali būti. Niekas neateina. Sesutė pasakė, kai jausi, kad kažkas darosi, tai ateik į postą pasakyti. Tačiau tik praėjus 10 parų pajutau skausmą, prasidėjo sąrėmiai. Pasakiau poste, sakė ruoštis, važiuosim į gimdyklą. Paskambinau vyrui, kad atvažiuotų. Atvažiavo, padėjo susidėti daiktus, išvažiuojant į gimdyklą priėjusi daktarė davė pusę tabletės skatinamųjų. Nuvežė į gimdymo skyrių. Galvoju, pagaliau, pagaliau viskas baigsis, o tai tik dalis košmaro pradžios. Nežinau ar pasakoti tą košmarą, kadangi pamenu tik dalimis. Žinau tik tai, kad mano vaikeliui, būnant dar pilve, du kartus buvo sustojusi širdelė. Tai pasakiau ž durų sėdinčiai daktarei ar sesutei, o ji atsakė, kad mato kompiuteryje ir pridūrė, kad va, juk atsigavo.

Žinote, gimdymas buvo, kaip siaubo filme. Tačiau, ačiū Dievui, mano sūnelis Domas gimė 31 nėštumo savaitę ir jau šiemet jam sueis dveji metukai. Guvus, žvalus, įveikęs sunkų gimimą, dar kartelį ačiū Dievui, šiuo metu sveikas mano kovotojas.
Įsitikinau, kaip kiekvienas žmogus yra kitokia asmenybė, taip ir gimdymų, kad ir kiek jų bebūtų, vienodų nėra.

Jei norite dalyvauti konkurse ir papasakoti mums savo gimdymo istoriją, kviečiame užpildyti žemiau esančią formą. Įdomiausias istorijas publikuosime DELFI Vaikai rubrikoje, o istorija laimėtoja gaus dovanų vaikui ir mamai.

include("/www/delfi/php/local/formAdmin/gen/245.inc"); ?>