Po apmokymo Škotijoje N. Gemellis buvo išsiųstas į Egiptą. Per visą Antrąjį pasaulinį karą iki 1945 metų tarnavo britų aštuntosios armijos prieštankinės artilerijos dalinyje – Royal Armoured Corps antitank artillery. „Buvau Graikijoje ir Kretos saloje per vokiečių parašiutininkų užpuolimą – vos ištrūkau gyvas. Po to – Irake, kur grupė irakiečių karininkų, su vokiečių agentų pagalba, bandė nuversti teisėtą Irako proanglišką vyriausybę. Jiems tai nepavyko“, – Kaziui Ambrozaičiui 2005 m. sausio 31 d. laiške rašė Nicholas Gemellis.
Prasidėjus „Barbarosos operacijai“ – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui – britų dalinys, kuriame tarnavo N. Gemellis, buvo permestas į Iraną-Persiją.
„Ties Teheranu mes susitikom su sovietų kariuomene, kuri, sovietų ir anglų susitarimu, buvo užėmusi šiaurinę krašto dalį, mes turėjome pietinę. Tų dviejų kariuomenių sąlyty iškilo kai kurie klausimai – bent mūsų sektoriuje – reikalaujant išaiškinimo. Tuomet mūsų pulko viršininkas, kuris žinojo apie mano kilmę, įsakė reikalui esant užsiimti vertėjo pareigomis. Tokiu būdu turėjau galimybę susitikti su sovietais, net buvau keletą kartų iškviestas į jų valgyklas.“
Sovietų kariai, daugiausia kilę iš Sibiro, laiško autoriui atrodė gana gerai: jų apranga, ginkluotė, transporto priemonės buvo pakankamai modernūs. Jis susidaręs nuomonę, kad vokiečiams įveikti Sovietų Sąjungą nebus lengva.
N. Gemellio dalinys tebebuvo Irane, kai ten pasirodė iš Sovietų Sąjungos atvykę lenkai. Pagal generolo Sikorskio ir Stalino susitarimą, jiems buvo leista pasitraukti į Iraną. Tarp jų, kaip pastebi autorius, „buvo daug moterų ir vaikų“. Ir pastarieji – „ypatingai liūdname stovy“.
„Mes juos priėmėme. Aprengėm, maitinom, mūsų daktarai juos prižiūrėjo, gydė. Jų tarpe buvo daug maliarijos, visokių avitaminozų ir visapusiškai išsekusių žmonių. Vaikai ir moterys buvo išsiųsti į specialias stovyklas Palestinoje rehabilitacįjai. Karinio amžiaus vyrams buvo duota galimybė įsijungti į Palestinoje ir Egipte formuojamą lenkų kariuomenę, tęsti karą prieš vokiečius – ko ir jie visi labai norėjo“, – rašo N. Gemellis.
Pats N. Gemellis dalyvavo El Alameino kautynėse, po to, tęsia pasakojimą laiško autorius, „vijome Rommelį per šiaurės Afriką, kur 1943 metų pavasarį Tunezijoje pirmą kartą susitikome su amerikiečių kariuomene.
Teko dalyvauti karo veiksmuose Sicilijoje ir Italijoje, mūsų vienetas, taipogi su amerikiečiais, dalyvavo Romos miesto užėmime 1944 metų biržely.“
Frontui kurį laiką nusistovėjus centrinėj Italijoje, N. Gemellis, jau išsitarnavęs britų armijos sergeant – puskarininikio – laipsnį, kaip gerai mokąs lenkų kalba, buvo „laikinai prikomandiruotas“ prie kaimyninės lenkų divizijos štabo, kaip liaison officer – ryšių karininkas.
Lenkai Italijoje turėjo didelę kariuomenę, kuriai vadovavo garsusis generolas Wladislawas Andersas, kilęs iš Kėdainių ir, kaip tvirtina N. Gemellis, „gerai kalbėjo lietuviškai“.
Toji lenkų kariuomenė, pasak laiško autoriaus, „narsiai kovojo, tarp kitko, irgi dalyvavo garsiose Monte Cassino kautynėse, kur jie turėjo daug nuostolių, bet pakėlė Lenkijos baltą-raudoną vėliavą to vienuolyno griuvėsių viršūnėje, kur ji dar ilgą laiką plevėsavo.
Taip pasitaikė, kad beveik visi tos divizijos kareiviai ir ypač karininkai buvo kilę iš Vilniaus ir apylinkės, tarnavo prieškarinėje lenkų Vilniaus įguloje.
Aš ten buvau labai gražiai priimtas kaip nasz brat litwin – mūsų brolis lietuvis – ir gavau honorary polak – garbės lenkas – vardą. Jie net pradėjo mane įtikinėti, kad paduočiau prašymą perkėlimui (transfer), lenkiškai – przesiadac – į jų kariuomenę, kas techniškai buvo galima. Jų samprotavimu, aš buvau jiems daug kuo artimesnis negu anglams, kas gal ir taip buvo geografijos atžvilgiu, bet nieku kitu.“
Kai frontas vėl pajudėjo, N. Gemellis buvo atšauktas į jo ankstesnį britų dalinį. Atsisveikinti su juo atėjo pats divizijos generolas, vilnietis lenkas, ikikarinės lenkų kariuomenės Vilniaus įgulos viršininko pavaduotojas, ir padėkojo už „gerą darbą“.
„Jis man irgi padėkojo už tai, kad jis, kai 1939 metų rudenį su daugeliu kitų lenkų karininkų buvo lietuvių internuotas Kulautuvos vasarvietėje netoli Kauno, visuomet buvo traktuojamas garbingai ir kilniai, o maistas buvo puikus.“
Anglijos pasiuntinybei Kaune ir Lietuvos lenkų organizacijoms padedant, šiam generolui, kaip ir daugumai kitų internuotų lenkų kariškių, pavyko „slaptai“ (aišku, su Lietuvos valdžios žinia ir pritarimu) apleisti internavimo vietas ir per Latviją bei Švediją pasiekti Škotiją.
Ten buvo formuojama nauja lenkų kariuomenė, į kurią jungėsi iš priespaudų – nacių ir bolševikų – ištrūkę lenkai, pasiryžę tęsti kovą už Lenkijos išvadavimą.
„Nors tai ir nesiderino su prezidento Smetonos paskelbtu neutralitetu, – rašo N. Gemellis, – Lietuvos vyriausybė prieš tai buvo užmerkusi akis. Bent tuo laiku Lietuvos visuomenės simpatijos daugumoje nebuvo hitlerinės Vokietijos pusėje.
Lenkai tai gerai žinojo ir liko dėkingi iki šios dienos. Visa tai, aišku, pasibaigė sovietams okupavus Lietuvą. Bet tuomet didžioji dauguma internuotų lenkų karių jau buvo Lietuvą apleidę.“
Pats N. Gemellis, tarnaudamas kartu su lenkais, tvirtina nepatyręs jokios pagiežos ar blogų jausmų. „Atvirkščiai, ten buvo daug simpatijos Lietuvai ir lietuviams.
Bet galbūt aš, tada labai jaunas vyras, dar buvau šiek tiek naivus. Aš galvojau, kad nors ir Lietuva iš lenkų pusės buvo patyrusi daug nuoskaudų, vis dėlto šios dvi tautos, lietuviai ir lenkai, kartu gyveno keletą šimtmečių ir dalinosi didinga bei garbinga istorija – to ištrinti negalima.“
Autorius priduria, kad tame lenkų divizijos štabe buvo keletas karininkų su grynai lietuviškomis pavardėmis, tačiau „jie laikė save lenkais ir lietuviškai negalėjo ar gal nenorėjo kalbėti. Netgi atsimenu vieną kapitoną su pavarde kaip jūsų – ar bent labai panašia“, – Kaziui Ambrozaičiui rašė jo kolega amerikietis radiologas.
Karui baigiantis N. Gemellis, kaip tikras karo veteranas, aktyviai tarnavęs nuo 1940-ųjų vasaros, buvo atšauktas iš fronto linijos ir išsiųstas atgal į rezervinį dalinį Anglijoje.
Vokiečiams kapituliavus 1945 metų gegužės mėnesį, jo brigada vėl buvo mobilizuota ir išskraidinta į Oslo, „padėti norvegams susitvarkyti su jiems pasiduodančiais vokiečiais.
Bet tai buvo daugiau kaip šventė – pokylis“, pastebi laiško autorius ir priduria, kad drauge su britų kariniu daliniu Norvegijon sugrįžo ir jų karalius, per karą gyvenęs Anglijoje.
„Mums buvo liūdna stebėti kaip norvegai elgėsi su vokiečių karių meilužėmis, kurių, mano nuomone, buvo apsčiai.
Jie joms nukirpo plaukus, kai kurias gerokai apmušdavo. Labai norėjau toms moterims padėti, bet mes turėjome griežtą įsakymą į visa tai nesikišti.“
Pasibaigus karui Europoje, N. Gemellis buvo paleistas iš karo tarnybos ir jam, kaip ir kitiems panašaus statuso asmenims, buvo duotas leidimas pasilikti Anglijoje, su teise ateityje teikti prašymą įgyti Didžiosios Britanijos pilietybę.
Tačiau tai, kaip jis pastebi, „tuomet dar nebuvo aiškiai precizuota“.
Tad jis, kaip pats karčiai pažymi, leidosi (labai neprotingai!) įkalbinamas „vieno sovietinės ambasados pareigūno grįžti į Lietuvą.
Jis mums piešė labai gražų Lietuvos vaizdą, kad tenai viskas kaip ankščiau, kad mūsų šeimos liko gyvos ir mūsų nekantriai laukia, kad gyvensime mūsų namuose, ir kad Lietuva, kaip ir Latvija ir Estija, bus autonominės, beveik nepriklausomos valstybės, su specialiu statusu Sovietų Sąjungos rėmuose.
Aš tuo ir patikėjau.“
(Bus daugiau)