„Su geresniu važinėju į mokyklą“, – šyptelėjo sunaikintą tanką Pabradės poligone nužvelgęs jaunasis šaulys. Išties, šis senesnės modifikacijos tankas T-72, kuriuos Sovietų sąjunga pradėjo štampuoti nuo 1971-ųjų ir pagamino per 20 tūkst., nėra idealiausias šiuolaikinių tankų atspindys.
Jaunasis šaulys buvo ne vienintelis, pirmą kartą savo akimis matantis sunaikintą tanką - jį įdėmiai apžiūrinėjo ir Lietuvos bei kitų NATO šalių kariškiai. Būtent T-72, net ir smarkiai modernizuoti su papildomais šarvais ar kitomis modifikacijomis ne tik sudaro didžiąją dalį, pavyzdžiui, Rusijos tankų dalinių, bet ir turi daugeliui tankų būdingą tą pačią silpnąją vietą.
Veikiau išgirdus, nei pamačius iš apkaso paleistos prieštankinės raketos NLAW šūvį, po sekundės poligoną sudrebino sprogimo garsas, o tolumoje pakilo pilkų dūmų debesėlis. Jokių ugnies liepsnų, skraidančių bokštelių ar panašių efektingų holivudinių sprogimų – tik kuklus, vos matomo tanko viršų apgaubęs debesis.
Tiesa, pastarųjų dešimtmečių konfliktai – nuo Čečėnijos iki Sirijos ne kartą parodė, kad pašautas T-72 išties turi savybę sukelti mirtinų fejerverkų pliūpsnį, kuri sukelia detonuojanti amunicija.
Šį kartą Pabradėje iš Čekijos atvilktas T-72 neliepsnojo – be amunicijos, degalų ir net be pabūklo šis maždaug 42 tonų svorio tankas tebuvo vienas iš taikinių, kuriuos nusprendė išbandyti tarptautinės ginkluotės parodos „Live Firing Show 2018“ organizatoriai. Paroda surengta gynybos pramonės dalyviams iš įvairių šalių, taip pat NATO šalių kariškiams. Išskirtinė teisė stebėti ginkluotės ir technikos demonstraciją suteikta ir DELFI.
Naudinga patirtis ir įspūdingas šou
Unikalią ir Lietuvoje pirmą kartą rengiamą parodą, kurioje prieštankinių ginklų šaudymų metu sunaikinamas tikras tankas, surengė Gynybos paramos fondas ir Lietuvos šaulių sąjunga.
„Tokio renginio metu galima realiai, savo akimis pamatyti, ką gali tokia ginkluotė, manau, kad tai yra labai naudinga patirtis visiems čia susirinkusiems“, – sakė Gynybos paramos fondo vadovas, buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Vaidotas Malinionis.
Be to, poligono teritoriją skyrė Lietuvos kariuomenė, o šaudymus modernių ginklų su neslepiamu smalsumu stebėjo ir kariškiai. Vos prieš kelias savaites vykusiose tarptautinėse pratybose „Medžiotojas 2018“ šiame poligone jau buvo šaudyta iš įvairių prieštankinių ginklų – tačiau kaip ir įprastai, lietuvių ir sąjungininkų kariai pliekė į pasirinktus taikinius. Ir nors pratybų emblemoje buvo galima nesunkiai atpažinti naujausią rusišką tanką T-14, jį imitavo senas sovietinis šarvuotis.
Tuo metu parodos „Live Firing Show 2018“ metu pirmą kartą buvo sudarytos realios galimybės išbandyti įvairią ginkluotę ir karinius įrengimus atviroje lauko aplinkoje ne tik prieš stacionarius taikinius, pavyzdžiui pastatus, imituojančias plokštes, bet ir prieš tanką.
Be to, pirmą kartą Lietuvos teritorijoje pademonstruota kovinio bepiločio orlaivio galimybės. Jei įprasti bepiločiai orlaiviai skirti žvalgybai, tai koviniai gali smogti sausumos ir kitiems taikiniams.
Tokią galimybę pademonstravo Norvegijos bendrovė NAMMO, kuri atsigabeno palydovinės lėkštės dydžio bepilotį orlaivį, o prie jo pritvirtino daugelyje pasaulio valstybių kariuomenių populiarų lengvąjį vienkartinį granatsvaidį M-72 LAW.
Vėjuotą ketvirtadienio rytą virš poligono pakilęs orlaivis pakibo virš taikinio – 2,5 m. aukščio konteinerio. Bepilotį orlaivį iš už kelių šimtrų metrų valdantis operatorius pasirengė šauti, bet paskutinę akimirką vėjo gūis pakreipė aparatą kiek į šoną – šūvis pro šalį.
Vėliau apžiūrėjus taikinius, buvo galima įsitikinti, jog tai tebuvo nežymus nuokrypis – tandeminė granatsvaidžio galvutė detonavo šalia konteinerio ir pramušė skylė.
Tačiau šūvį atlikę parodos dalyviai nesutriko: bepilotis orlaivis grįžo į paleidimo vietą, buvo perginkluotas nauju granatsvaidžiu, pakilo į orą, nusitaikė ir smogė tam pačiam taikiniui – visa operacija truko vos minutę, o šį kartą sprogmuo detonavo konteinerio viduje.
„Viena galvutės dalis pramušė sieną, o kita detonavo viduje“, – kiek vėliau komentavo NAMMO atstovas, rodydamas, kokią žalą viduje padarė sprogmuo.
Po sprogimo stačiakampis konteineris priminė butelį, kurio viduje – gausu skeveldrų. NAMMO teigimu, šiuo metu kuriamas kitas demonstracinis modelis, kuris galėtų pakelti keturis tokius granatsvaidžius bei ryšių sistema, kurios nepavyktų nuslopinti šiuo metu Rusijos naudojamoms elektroninės kovos priemonėms.
Ir nors toks kovinio bepiločio orlaivio panaudojimas realiomis sąlygomis sunkiai tikėtinas - įprastai tokio tipo orlaiviai, tokie, kaip, pavyzdžiui „MQ-9 Reaper“ taikinius naikina raketomis arba išmaniomis bombomis iš didelio atstumo, vien galimybių demonstravimas yra daugiau, nei simbolinis.
Šūviai iš lietuvių naudojamų ginklų
Panašaus poveikio sulaukė ir kiti konteineriai, į kuriuos šaudyta įvairia amunicija iš granatsvaidžių „Carl Gustaf“ ir AT4C. Vienas populiariausių pasaulyje bendrovės SAAB prieštankinių granatsvaidžių „Carl Gustaf“ gali naudoti įvairią amuniciją – tokią informaciją galima perskaityti įvairiuose pristatymuose. O ką tai reiškia iš tikrųjų? „SAAB Dynamics ground combat“ instruktorius Tomas Perssonas pademonstravo, kad tai – ne tik reklaminiai triukai.
Vienas po kito į skirtingus taikinius – medinę sieną, pėstininkus imituojančių medinių taikinių grupę, plieno plokštę, lengvąjį automobilį ir metalinį konteinerį smigę skirtingi „Carl Gustaf“ šaudmenys turėjo vis kitokį poveikį: rusiško šarvuočio šarvą imituojančią metalinę plokštę sviedinys perskrodė kiaurai, kitas sviedinys medinę sieną sunaikino, o konteinerį iš dėžutės „pavertė buteliu“.
Trečdalis medinių „pėstininkų“ iš pradžių buvo apiberti ore sprogstančio sviedinio skeveldromis, o dar vieną taikinį padengė tiršta per keliolika sekundžių iššauti dūminių sviedinių sukelta uždanga. Iš miniveno liko rūkstančio metalo laužo krūva, o detalės pažiro keliasdešimties metrų plote.
Vienkartinis granatsvaidis AT4C, kuriuo galima šaudyti iš uždarų patalpų, perskrodė gelžbetonio sieną ir sunaikino konteinerį. Beje, abu šiuos granatsvaidžius naudoja ir Lietuvos kariuomenė, tiesa, populiaresnė yra senesnė ir pigesnė „Carl Gustaf“ M2 versija, sverianti apie 14 kg.
Naujausio, SAAB pademonstruoto „Carl Gustaf“ M4 modifikacija sveria vos 7 kg, turi modernią taikymosi sistemą, o sviedinį galima nešioti užtaisytą, tad užtenka vieno granatsvaidžio operatoriaus, kuris gali iššauti užtaisyti, dar kartą iššauti ir pasprukti nepastebėtas.
Nuo naudojamų sviedinių tipo priklauso ir šūvio nuotolis – jis gali siekti keliasdešimt, kelis šimtus metrų, o kai kurie „Carl Gustaf“ sviediniai taikinius gali naikinti iš už 1,3 km. AT4 yra artimojo nuotolio prieštankinis ginklas – apgyvendintoje teritorijoje, pavyzdžiui pastate pasislėpęs šaulys gali naikinti taikinius, esančius už 400 metrų atstumo.
SAAB atstovai neslėpė, kad demonstruodami savo produkciją, tikisi sudominti potencialius pirkėjus – ne tik lietuvius, mat parodoje susidomėjimą šūviais ypač rodė latvių kariškiai.
Silpnoji tanko vieta
Vis dėlto pagrindiniu parodos akcentu tapo šūvis į tanką T-72. Būtent tokie, tik kiek labiau šarvuoti tankai važinėjo Vilniuje kruvinąjį 1991-ųjų sausį, šturmavo Televizijos bokštą, traiškė žmones, kurie negalėjo pasipriešinti.
Karų Čečėnijoje, Ukrainoje, Sirijoje metu T-72 buvo naikinami įvairiais prieštankiniais ginklais – didesnę tikimybę išgyventi turėjo geriau paruoštos tankų įgulos ir joms vadovaujantys karininkai. Vis dėlto net ir geriausiai apsaugoti tankai ir puikiausiai paruoštos jų įgulos gali būti bejėgės prieš ginklus, kurie naudojami prieš silpniausias tanko vietas.
Būtent todėl Lietuvos kariuomenės naudojama prieštankinė „iššoviau ir pamiršau“ prieštankinė sistema „Javelin“ smogia iš viršaus ir taikosi į „minkštąją tanko dalį“ – bokštelį arba korpusą pramušusi kovinė galvutė detonuoja jau tanko viduje, pažeria skeveldrų lietų ir naikina tiek įgulą, tiek įrangą, tiek amuniciją. Pastaroji detonuoja ir tada jau galima tikėtis tanko sprogimo.
Tiesa, „Javelin“ yra ypač brangus ginklas – vienas šūvis gali atseiti iki 100 tūkst. eurų, net vertinant savo karių gyvybę ir sunaikinto tanko kainą labiau, akivaizdu, kad kartais gali prireikti paprastesnių priemonių, norint sunaikinti vis dar pavojingą net ir senesnio modelio T-72.
Tad šį kartą užduotis sunaikinti tokį tanką patikėta kiek kitokiai, pigesnei, bet efektyviai britų ir švedų gamybos prieštankinei sistemai NLAW.
Už kilometro esantį taikinį galinti pasiekti NLAW raketa gali smogti stacionariam arba mobiliam tankui – aptikus metalinį objektą virš tanko atskriejusios raketos galvutė detonuoja žemyn, nepalikdama jokių galimybių suveikti pasyviai ar aktyviai tanko apsaugos sistemai.
Jau po šūvio atėjus prie taikinio buvo galima įsitikinti, kad nors ir iš pirmo žvilgsnio didelės žalos objektui NLAW raketa nepadarė, atidžiau patyrinėjus buvo akivaizdu – tikro mūšio metu T-72 būtų tapęs nurašytu nuostoliu. Dėl smarkaus vėjo ne bokštelį, o variklių skyrių prakirtusi NLAW galvutė paliko tik kelias nežymias skyles korpuse. Tačiau realaus mūšio metu jų būtų užtekę sunaikinti T-72 variklį, nukauti dalį įgulos, o galbūt ir sukėltų gaisrą.
„Bet kuriuo atveju, šiam tankui būtų buvęs galas“, – šypsodamasis kalbėjo ant pašauto tanko įsitaisęs T. Perssonas, kuris ir paleido raketą.