- Jogaila, tavo devyniolikmetis sūnus Adomas baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, svajoja tapti simfoninio orkestro dirigentu. Lengvai randi bendrą kalbą su dabartine jaunąja karta?
- Man patinka jos ieškoti, ir tai, esu tikras, yra darbas, kuris niekada nesibaigs. Kad neatsiliktum nuo dabartinės kartos, privalai domėtis viskuo, kas tik įmanoma ir neįmanoma: kokie socialiniai tinklai madingi, kur reikia chat’inti, kokia forma tai daryti. Kartų skirtumas yra, o bendrą kalbą rasti reikia. Su Adomu tai pavyksta gana lengvai. Daug kalbame apie jo mokslus, muziką, koncertus, man smalsu, ką ir kodėl jis daro.
Štai, pavyzdžiui, baigiamojo egzamino temai apie choralus jis pasirinko nežinomo viduramžių italų kompozitoriaus choralus ir sukūrė jiems orkestruotę. Svarsčiau sau: kam taip sudėtingai, bet, pasak Adomo, taip įdomiau. Ir išties – baisų kūrinį jis pavertė gražiu ir spalvingu. Net man suprantamu.
Visą gyvenimą man patiko klasikinė muzika, nejaučiu kančios jos klausydamas, tad su Adomu turime apie ką pasikalbėti ir be socialinių tinklų ar klimato kaitos problemų. Suprantama, su muzika esu kaip pirmokėlis, bet Adomas – kantrus vaikis.
Bet juk muzikos žmonės ir turi būti kantrūs, negali būti karštligiški šizofrenikai. O štai mano kantrybė – ribota, kita vertus, ir mano amžius jau toks: kam kankintis, jei kažkas nepatinka? Kodėl turėčiau vaidinti, kad man įdomu, jei yra neįdomu. Nemėgstu nenuoširdumo – šiuo klausimu vargu ar mane pavadinsi diplomatu. Visą gyvenimą šokinėju nuo bangos ant bangos, stengiuosi niekur nenerti pernelyg giliai ir man tai patinka.
- Judu su Adomu panašūs ar vis dėlto obuolys nuo obels šįsyk nuriedėjo gana toli?
- Gerai pasakyta: „obuolys visai nepanašus į obelį“. Pradėkime nuo to, kad Adomas visiškai įsimylėjęs tai, ką daro. Jis išprotėjęs dėl muzikos. Mano sūnus – absoliutus perfekcionistas, visą gyvenimą laikosi principo: jei daryti – daryti tik gerai. Jis niekada niekur neskuba, nes, jo manymu, kiekviena idėja turi būti išgimdyta iki galo, negalima paleisti į pasaulį pusfabrikačio. Palyginti su juo esu greitų sprendimų ir realių rezultatų šalininkas. Adomas viską daro nuosekliai, planuoja savo laiką, nenori daryti nereikalingų judesių, ilgai ir romantiškai svajoja, ko nepasakysi apie mane. Viena žiniasklaidos priemonė panoro paimti iš Adomo interviu, bet sūnus pasakė, kad jam dar anksti eiti į viešumą, kad nenori būti garsus vien tuo, jog yra Jogailos Morkūno sūnus. Gerbiu šį jo protingą pasirinkimą.
Pamenu, prieš kokius dešimt metų ėjome su Adomu ir mano mama pro Filharmoniją ir mama replikavo: „Na, Adomėli, kada nors būtinai grosi šioje Filharmonijoje.“ Adomas tąkart atrėžė: „Ne, aš čia diriguosiu.“ Jau tada jis tiksliai žinojo, ko nori. Muzika Adomui visada atrodė perspektyvi sritis, jis niekada nemanė, kad baigęs M. K. Čiurlionio mokyklą bei Muzikos ir teatro akademiją eis dirbti bet ką, visada žinojo, kad muzika bus jo darbas – jokių improvizacijų. Adomas – akademinis vaikas, o aš… O man visada galvoje buvo šou verslas.
- Kuris Adomui, matyt, nė motais. Kalbatės su sūnumi apie tavo darbą?
- Žinoma. Jo draugė, bendraklasė, labai nori mano įmonėje atlikti praktiką. Skirtingai nei Adomas, ji yra iš tų jaunų žmonių, kurie nemato perspektyvų dirbti su muzika. Kaip mano sūnus sako, reikia groti pirmuoju smuiku arba jokiu. Jis visiškai teisus. Bet tai nereiškia, kad renginių organizavimas ar televizija skirti vidutinybėms. Anaiptol. Tai – sunkus, nenormuotas, kartais – 24/7 darbas su daug atsakomybės.
Tai toks pats darbas kaip ir visi kiti: jei jį atlieki gerai, jei nori būti geriausias ir groti pirmuoju smuiku – tavęs laukia geras atlygis. Didžiuojuosi Adomu, kad būtent su muzika jis – nepataisomas perfekcionistas, dabar telieka laukti, kada jis iš mėgstamos veiklos pradės uždirbti padorius pinigus (šypteli).
- Esi didžiausias sūnaus kūrybos gerbėjas?
Adomo senelis yra žinomas klarnetininkas profesorius Algirdas Budrys – štai jis didžiausias Adomo gerbėjas, o senelis anūkui – mentorius ir didžiausias autoritetas. Šioje srityje Adomui nesu patarėjas, viskas, ką galiu, tai stengtis nepraleisti nė vieno jo koncerto ir nepaliaujamai juo didžiuotis. Mano draugas Edmundas Jakilaitis kartą gerai pasakė: „Žinai, Jogaila, kodėl tau taip pasisekė su sūnumi? Todėl, kad neprisidėjai prie jo auklėjimo!“ Čia, matyt, yra dalelė tiesos…
- Adomui buvai savaitgalinis tėtis?
Galima ir taip pavadinti, nors nebūtinai kiekvieną savaitgalį susitikdavome. Ar dėl to kada nors gailėjausi? Nežinau. Tai – ne ta situacija, kai vienareikšmiškai gali pasakyti: „Šiandien už lango 27 laipsniai šilumos – nei daugiau, nei mažiau.“ Nežinau, kas būtų, jeigu būtų, neturiu atsakymo į klausimą, koks Adomas būtų užaugęs, jei mudu su jo mama nebūtume išsiskyrę.
Netikiu nei astrologais, nei sinoptikais, bet tikiu, kad žmogus ateidamas į šią žemę iš gamtos, kosmoso ar Dievo atsineša su savimi ir jam skirtą likimą, gebėjimus, savo energiją. Talentas rašyti, kalbėti, groti – neišmoksi to, jei tau neduota. Pažiūrėkite į mane: niekas neišmokytų manęs groti, nes pirmiausia neturiu nė lašelio kantrybės. Neturiu ir nuoseklumo bei užsispyrimo. Bent jau tokio, kokio reikia muzikui. Tai kas, kad mano namuose daugybę metų stovi oranžinis klepas – juo groti temoku vieną vienintelį Lietuvos himno posmelį (beje, ačiū už tai Adomui, kad būdamas penkerių kantriai mane mokė).
- Kai gimė Adomas, tau buvo dvidešimt ketveri…
- Kitaip tariant, buvau pacanas su ragatke. Pats dar nebuvau susipratęs, kas esu, ir staiga – vaikas. Klykia, rėkia, o aš net bijau jį ant rankų paimti, sauskelnes pakeisti. Kai dabar rėkia Marija, suprantu: arba sauskelnės prikrautos, arba valgyti nori, arba dėmesio pritrūko – viskas logiška.
Būti pagyvenusiu vyru ir jaunu tėčiu kur kas geriau nei būti jaunu vyru ir jaunu tėčiu. Štai ką reiškia emocinė kompetencija ir tolerancija! Bendraudamas su dukra suprantu, kad netgi aš kartais turiu šiek tiek kantrybės. Kantrybė – toks dalykas: esi priverstas jos turėti, kai to reikia ir kai to norisi. Vaikas maudosi, pliuškenasi, žaidžia su žaisliukais, o tu sėdi ir žiūri, puikiai suvokdamas, kad tavo laikas beviltiškai kapsi, ir tavo darbinė kompetencija, socializacija niekam nerūpi. Žinai, kad taip turi būti ir tai turi paversti džiaugsmu.
Kai gimė Adomas, neturėjau nei kantrybės, nei noro jos turėti. Tuo metu jau turėjau reklamos agentūrą, bendravau su kiekvienu klientu asmeniškai, nes man atrodė, kad ant jų pastatytas mano gyvenimas. Dirbau. Juodai.
- Štai jums ir vėl standartinis vyro pasiteisinimas: „Turiu dirbti ir uždirbti, kad šeima jaustųsi laiminga. Kas, jeigu ne aš?!“
- Nepradėsiu teisintis ar pasakoti, kad tu visiškai neteisi, kad darbas nebuvo priedanga pabėgti nuo šeimos rūpesčių. Bet aš iš tikrųjų pradėjau labai anksti dirbti: iš pradžių – televizijoje, po to – savame versle. Tuo metu, kai visi mano bendraamžiai studentavo, gėrė alų, tūsinosi, aš dirbau. Kai mano bendraamžiai neturėjo nė vieno kaklaraiščio ir nė vieno kostiumo, aš jų turėjau dešimtis. O gimus Adomui nusiroviau. Atsirado pinigų, pasidarė šiek tiek lengviau ir aš nutrūkau: vaikas – nė motais, šeima byra, o Jogaila mėgaujasi jaunyste…
Ir ta mano jaunystė gerokai užsitęsė – turbūt iki pat tol, kol mano gyvenime atsirado dabartinė mano žmona Indrė, bet, nepaisant visko, Adomas man visada rūpėjo. Nesakau, kad viskas tarp mūsų buvo rožėmis klota – buvo ir šiltesnių, ir šaltesnių periodų. Buvo laikas, kai Adomas protestavo prieš mane, sakė, kad neturiu teisės jam ką nors sakyti, jei nesu šalia, kai manęs labiausiai reikia… Buvau ir aš užsišikęs, kai sūnus nekvietė į gimtadienius. Per kažkelintą Adomo gimtadienį pasakiau: „Paprastai, kai žmonės nori būti pasveikinti, jie kviečia pietų ar į gimtadienio šventę, o jei nenori matyti – padėkoja už sveikinimą, ir tiek žinių“. Porą metų taip ir stumdėmės – vienas nekviečia, kitas pasveikina tik žinute. Užtat mano mama visada puikiai sutarė su Adomu, ji ir ėmėsi tarpininkės vaidmens, kol mus sutaikė.
Visą interviu su Jogaila skaitykite IKONA.TV portale ČIA.
