Pastarojo dešimtmečio Lietuvos skolos dinamikoje nerimą kelia kelios tendencijos. Pirma, susidūrus su krize valstybės skola augo žaibiškai. Nuo 2008 m. vos per kelerius metus skola padvigubėjo nuo 5 iki 10 mlrd. eurų, o neilgai trukus ir patrigubėjo.
Nepaneigsiu, kad valdžia daug kalbėjo apie rezervo sukūrimą, kuris sukurtų „pagalvę“ ateičiai, tačiau faktiniai skaičiai kuklūs – rezerviniame (stabilizavimo) fonde turime sukaupę tik 163 mln. eurų. Palyginti – praėjusių metų viduryje Estijos stabilizavimo rezervo dydis buvo 412,9 mln. eurų, be to, reikėtų įvertinti, kad Estijos BVP yra mažesnis nei Lietuvos, tad realiai atotrūkis tarp Lietuvos ir Estijos šiuo aspektu yra didžiulis. Jei ištiktų panašaus lygio krizė kaip 2008 metais, Lietuvos stabilizavimo fondas išnyktų akimirksniu, nes vien 2009 m. Lietuva skolą padidino 2,8 mlrd. eurų, tuo tarpu visa Estijos valstybės skola dabar yra kiek daugiau nei 2 mlrd. eurų, tad tikėtina, kad bent kurį laiką jiems skolintis nereikėtų arba tai darytų žymiai geresnėmis sąlygomis.
Antroji nerimą kelianti tendencija, kad skolinimasis ypač mažomis palūkanomis nesitęs amžinai ir mūsų skolos aptarnavimo kaštai kils, o skolas sumažinti bus sunku dar ir dėl demografinių tendencijų.
Pastarieji metai Lietuvos ekonomikai buvo gana geri, todėl buvo natūralu tikėtis, kad tai leis sumažinti ir valstybės skolas bei ateityje tikėtis mažesnių skolos aptarnavimo kaštų. Štai citata iš 2014 m. balandį publikuoto straipsnio: „Vyriausybė skaičiuoja, kad šiuo metu apie 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekianti valstybės skola per dvejus metus sumažės dešimtadaliu.“ Tačiau realūs rezultatai kiek kitokie: skola artėja prie 18 mlrd. eurų ir 42 proc. nuo BVP.
Jei pasižiūrėsime į Valstybės kontrolės prognozes, vaizdas dar liūdnesnis: „Valdžios sektoriaus skola nuo 2016 m. nuosaikiai mažės, tačiau nuo 2024 m. dėl išlaidų, susijusių su amžiumi, ir vadinamojo sniego gniūžtės efekto skola ir vėl ims sparčiai didėti. Per dešimtmetį ji išaugs apie 20 proc. BVP. Pažymima, kad, jei visi valstybės įsipareigojimai bus finansuojami, tai bus labai sunku užtikrinti, kad projektuojama skola dar keliasdešimt metų atitiktų valdžios sektoriaus finansų tvarumo kriterijų ir neviršytų 60 proc. BVP“.
Šitie skaičiavimai neįvertina galimų finansinių krizių, tad kyla klausimas, ar realiai mes dar turime rezervą skolintis ateities kartų sąskaita?
Kiekviena valdžios skola galiausiai gula ant jos piliečių ir verslo pečių. Ir nors šiuo atveju antstolis nepasibels į kiekvieno iš mūsų duris ir neparodys valstybės pasirašyto skolos raštelio su reikalavimu gražinti pinigus, tačiau, iškilus krizei gali staiga padidėti PVM tarifas, sumažėti atlyginimai, prapulti mokesčių lengvatos ar sutrumpėti motinystės/tėvystės atostogos. Ir visa tai dėl švento tikslo – subalansuoti viešuosius finansus.
Matant šiuos skaičius nenuostabu, kad Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko pareiškimai dėl planuojamos mokesčių reformos yra santūriai teigiami. Tiek TVF, tiek ir Lietuvos banko vadovas sutinka, kad šiandieninis laikotarpis yra proga vykdyti struktūrines reformas, tačiau kyla klausimas, ar tų reformų pakanka norint ateityje užtikrinti tvarius viešuosius finansus. Lietuvoje per biudžetą perskirstoma per mažai lėšų. Nepakeitę šios tendencijos, trūkumus socialinėje, sveikatos ar švietimo sferoje turėsime finansuoti didindami valstybės skolą. Taip pat akivaizdu, kad mažės ir ES parama, o tai dar labiau apsunkins biudžeto padėtį. Iš TVF pranešimo matyti, kad Lietuvoje jau dabar valstybės investicijos į nefinansinį turtą vos padengia nusidėvėjimą, tuo tarpu Estija turi teigiamą rodiklį. Ateityje užtikrinti aukštą investicijų lygį bus dar sunkiau.
Baigiant verta pažymėti, kad Vyriausybė žengė pirmą žingsnį tobulindama mokesčių sistemą verslui palankesne kryptimi ir laikas reformoms tinkamas, tačiau, matant atsilikimą nuo Estijos kaupiant rezervą „lietingoms dienoms“, svarbu tęsti diskusijas, ar viskas yra daroma, kad neatsidurtume krizės smaigalyje po kelerių metų.
