Tačiau nesibaigiančios ir ilgainiui savitikslėmis tapusios reformos tapo viena iš pagrindinių visos švietimo sistemos raidos problemų. Kitas ryškus mūsų švietimo sistemos bruožas yra negebėjimas sėkmingai įgyvendinti pradėtų naujovių. Todėl nenuostabų, kad mokinių rezultatai sistemingai prastėja, mokytojai yra pasimetę, o mokykla prarado visuomenėje prestižą.
Nuo ateinančių naujųjų mokslo metų Lietuvos mokyklos turės įgyvendinti etatinio darbo užmokesčio sistemos modelį. Švietimo ir mokslo ministerija su mokytojų profsąjungų pritarimu nutarė, kad etatinis apmokėjimas padės garantuoti mokytojams stabilų darbo krūvį ir sudarys prielaidas toliau didinti atlyginimus. Tačiau šiandien kyla daug abejonių, kad etatinio darbo užmokesčio įgyvendinimas galės vykti sklandžiai ir atneš pageidautinus rezultatus. Greičiausiai mokyklose atsiras dar daugiau sumaišties, įtampos ir nepasitenkinimo, kurio pasekmės gali būti sunkiai nuspėjamos.
Pirmiausia šis eksperimentas įstums mokyklų administracijas ir mokytojus į nuolatinį bei smulkmenišką įvairių trumpalaikių darbelių skaičiavimą. Visa tai įgaus groteskišką vaizdą, kai šiuos darbus reikės surašyti į darbo sutartis ir sudėlioti pareigybių aprašuose. Tai užims begales laiko ir pareikalaus beprasmiško aiškinimosi dėl atrodytų visiems ir be popierių suprantamų dalykų.
Be to, reikėtų įvertinti ir tai, kad mokytojų veiklos dažniausiai nėra stabilios ir mokslų metų eigoje gali keistis ne vieną kartą. Visus minimalius darbo pasikeitimus nuolat aptarinėti ir fiksuoti dokumentuose užims daugiau laiko negu juos atlikti. Aišku tik viena, kad popierizmas taps kertiniu mokyklos veiklos tašku, aplink kurį suksis tiek administracija, tiek ir mokytojai.
Antra, kontaktinės valandos tampa lyg ir neesminėmis, nes nekontaktinės darbo valandos ir valandos skirtos mokyklos bendruomenei įgauna nepagrįstai didelį svorį darbo apmokėjimo tvarkoje. Taigi galima teigti, kad mokytojo darbas yra kreipiamas į antraeilės vertės veiklas, kurios bus labiau panašios į darbo imitavimą nei į realų darbą. Tokiu būdu netiesiogiai yra įteisinamas abejotinų veiklų diegimas ir sudaromos akivaizdžios sąlygos įvairiems piktnaudžiavimams. Galiausiai labai greitai paaiškės, kad be konkretaus darbo su mokiniais visų kitų papildomų veiklų mokykloje nėra tiek daug, kad būtų galima jas visiems mokytojams racionaliai paskirstyti.
Trečia, profsąjungų siekis bet kokiomis sąlygomis išlaikyti mokytojų darbo vietas, kai jiems nėra pakankamai kontaktinių valandų ir bandymas konkretų darbą dangstyti kitomis veiklomis, ves švietimo sistemą į tolesnį vegetavimą ir moralinį degradavimą. Be to, tokios sistemos išlaikymas bus apmokomas mokesčių mokėtojų pinigais, kurie galėtų būti daug kartų prasmingiau panaudoti.
Ketvirta, mokytojų apmokėjimo tvarka, pagrįsta atskirų veiklų skaičiavimu yra ydinga iš esmės ir tai galima, remiantis esama patirtimi, aiškiai konstatuoti.
Tikėti, kad tikslinga atskirai skaičiuoti atlygį už pasiruošimą pamokoms ir darbų taisymą yra daugiau negu naivu, nes tokios veiklos nėra tiksliai suskaičiuojamos. Preciziško skaičiavimo gerbėjams reikėtų priminti, kad mokytojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, turi vieną papildomą mėnesį atostogų, kurio prasmės greičiausiai niekas nesugebėtų argumentuotai paaiškinti.
Taip pat dar vienas papildomas mėnuo susidaro įskaičiavus mokinių atostogas ir net turint 26 kontaktines valandas, mokytojas dirba nepilną darbo dieną, o dalis mokytojų turėdami tiek valandų turi ir vieną nedarbo dieną per savaitę. Taigi, įvertinus mokytojų turimas išskirtines darbo sąlygas, smulkmeniškas atskirų veiklų skaičiavimas tampa labai jau nekorektiškas ir iškreipia pedagoginio darbo pagrindinius principus.
Be to, natūraliai kyla klausimas, ar mokytojo darbas yra jau toks išsiskiriantis, lyginant jį su kitomis profesijomis. Gydytojai, policininkai, teisininkai dirba ne mažiau sudėtingesnius ir daug įtampos bei atsakomybės reikalaujančius darbus. Deja, niekam net nekyla mintis pastarųjų profesijų atstovams reikalauti kažkokių išskirtinių darbo apskaičiavimo sąlygų, skaidant darbą į smulkutes veiklas ir teigiant, kad dalį dienos galima dirbti ir kitose jiems patraukliose aplinkose.
Vienintelė etatinio apmokėjimo įvedimo mokyklose prasmė būtų siekis užtikrinti mokytojo buvimą darbe, vienareikšmiškai reikalaujant, kad 36 savaitinės valandos būtų atidirbamos mokykloje. Tačiau toks tikslas nėra net keliamas ir vėl bandoma, profsąjungoms reikalaujant, teigti, kad dalį sulygtų darbo funkcijų mokytojai gali atlikti ne darbovietėje, bet kitose jiems priimtinose vietose.
Pasirodo, kad mokytojui įtvirtinama teisė dirbti ne mokykloje, kai pagrindinis reformos tikslas turėtų būti sugrąžinti pedagogus į mokyklą ir daugiau dėmesio skirti mokiniui.
Neabejoju, kad ilgainiui paaiškės, kad didžiąją dalį tarifikuojamų nekontaktinių valandų mokytojai gaus už abejotinas veiklas, kurias atlikinės kitose su švietimo aplinka nesusijusiose erdvėse. Tada teks ir vėl konstatuoti, kad vieninteliai mokytojai, kurie gali padėti mokiniui įveikti mokymosi spragas, yra korepetitoriai. Todėl nelieka jokių abejonių, kad sprendžiama ne tikrosios mokyklos problemos, bet suderinami vienadieniai ministerijos ir profsąjungų interesai.
Galiausiai šiandien, kai mokyklos turi būti iš esmės jau pasiruošusios naujiems mokslo metams, neturime nei konkrečių dokumentų, nei rimto išaiškinimo dėl etatinio apmokėjimo diegimo tvarkos. Išties daugumai lieka neaišku, kaip teorinius pasiūlymus būtų galima praktiškai įgyvendinti mokyklose. Dabartinis etatinio darbo užmokesčio sistemos modelis primena ne gerai apgalvotą ir tikslingai parengtą projektą, bet improvizacinius apmatus, kurie gali būti tik darbinė medžiaga tolimesniems svarstymams.
Taigi ši reforma į Lietuvos mokyklas sugrąžina gausų popierizmo diegimą ir imitacinių darbų įteisinimą, sudaro sąlygas nuolatinių konfliktų laukui tarp administracijos ir mokytojo bei įtvirtina aiškiai nesutvarkytą mokytojo darbo apmokėjimo sistemą. Tokios reformos įgyvendinimas tik didins sumaištį, kurs papildomus konfliktus ir kels nuolatinį visų nepasitenkinimą esama padėtimi. Todėl reikėtų priimti sprendimą dėl etatinio darbo užmokesčio įgyvendinimo šiais metais sustabdymo ir pradėti nuodugniai aiškintis šios sistemos galimus privalumus ir trūkumus.