Pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis buvo lietuvių liaudies menas. Iš medinės skulptūros sėmėsi šventųjų siužetų (Archangelas Mykolas, Šv. Jurgis, Rūpintojėlis ir kt.), jų primityvi stilistika pastūmėjo prie individualaus braižo sukūrimo, drąsios deformacijos, groteskinės ekspresijos. Kaip juodųjų plastika kubistams ir eskpresionistams padėjo surasti savo XX a. stilių, taip man liaudies menas padėjo atsikratyti akademizmo ir socrealizmo įtakų – teigė dailininkas.
Alantos dvaro galerijos parodoje eksponuojamos šešios liaudiškos skulptūros iš jo kolekcijos.
L. Surgailis nutapė Aukštaitijos, Vilniaus peizažų, artimųjų, draugų portretų, užvis labiau mėgo daugiafigūrę kompoziciją Užgavėnės su tradicinių folkloro personažų eisena. L. Surgailio kūryboje mažai siužetų, pagrindinis dėmesys sutelktas į stiprią, gaivališką išraišką.
Dailininko paveikslų meninė forma keitėsi, vystėsi: ankstyvuoju laikotarpiu vyravo išdidintas vienos figūros motyvas, kompaktiška kompozicija, vėliau stiprėjo dekoratyvumas, devintajame dešimtmetyje atsirado gesto tapyba, ūmus, laisvas potėpis. Greta tapybos L. Surgailis mėgo piešti pastele, anglimi.
Sovietmečiu L. Surgailio paveikslai užkliūdavo socrealizmo ideologams, ne sykį buvo nepriimti į parodas. Labiausiai mene dailininkas nekentė sentimentalumo, išorinio gražumo.
Ši paroda Alantos dvaro galerijoje skirta dailininko devyniasdešimtmečiui pažymėti. Kuratoriaus Vaidoto Žuko iniciatyva šioje parodoje pirmą kartą pristatoma publikai nematyta L. Surgailio meno sritis – fotografija, sukurta šeštajame – aštuntajame dešimtmetyje. Nuotraukose – nebanalus žvilgsnis, lyriška interpretacija. Menininkas sukūrė ciklą šiltų, jautrių savo žmonos, žymios lietuvių grafikės Aspazijos Surgailienės fotoportretų.
L. Surgailis gimė ir užaugo Utenoje. Turėjo puikų baritono balsą, tad baigęs gimnaziją negalėjo apsispręsti, ką rinktis – dailę ar solinį dainavimą, nuo 1945 m. lygiagrečiai studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute ir vokalą konservatorijoje.
Dailė laimėjo, 1952 m. L. Surgailis baigė Dailės institutą. 1960–2008 m. su pertrauka dėstė dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), buvo Tapybos katedros profesorius. Dailininkas surengė autorinių parodų Vilniuje, Kaune, Utenoje, Berlyne, dalyvavo respublikinėse, ,,Grupės 24” parodose Vilniuje, Paryžiuje, Ture, Stokholme, Rygoje ir kt. L. Surgailio kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Ludwigo muziejus Kiolne (Vokietija), Ščecino muziejus (Lenkija), Tretjakovo galerija Maskvoje, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Dailininkas buvo savo krašto patriotas, Lietuvos respublikos piliečių chartijos narys. Jis rašė: Aš noriu stovėt savo menu ant žemės, o mano žemė yra Lietuva, Europa. Kaip ir kiti jo kartos inteligentai, L. Surgailis meilę tėvynei atsinešė iš prieškario nepriklausomos Lietuvos. Parodoje eksponuojama reta relikvija – dailininko tėvų namuose Utenoje per visą sovietinę okupaciją išslėpta ir išsaugota Lietuvos trispalvė.
L. Surgailio paroda Alantos dvaro galerijoje atidaroma 2018 balandžio 21 d. 12 val. Ji įtraukta į šių metų Santaros-Šviesos suvažiavimo programą, veiks iki birželio 29 d.
