Pamatėme savaitę pavėlavusį trijų tuščių pastatų apgadinimą „oras-žemė“ raketomis ir daug mojuojančių vėliavomis Basharo al-Assado ir Vladimiro Putino gerbėjų džiaugsmo Damasko gatvėse.
Iš anksto perdavus Rusijai žinią apie numatytus bombardavimo taikinius ir dar palaukus 4 paras, kad sirai spėtų išsigabenti iš jų visą įrangą, tikėtis jog tai atrodys kaip įtikinamas cheminio ginklo panaudojimo užkardymas, būtų truputį keista.
Galiu suprasti britus ir prancūzus – vien pats faktas, kad Emmanuelis Macronas ir Theresa May sugebėjo apsispręsti dėtis prie JAV atsako į cheminio ginklo panaudojimą Sirijoje karine jėga, o ne spalvotomis kreidutėmis ir pasivaikščiojimu gatvėmis apsikabinus, jiems yra neįtikėtina drąsa. Kuri neabejotinai sulauks progresyviosios pacifistinės Prancūzijos ir Britanijos visuomenių dalies pasmerkimo.
Nors šį kartą jie gal netgi bus teisūs – sandėlių bombardavimo poveikis ne ką didesnis už kreidučių, tik mokesčių mokėtojams kainuoja brangiau.
Vakarų nuostata bet kokia kaina išvengti civilių aukų ir kliautis išmaniomis raketomis tampa prie kojos prirakinta girnapuse. Pirmiausiai tai neįmanoma – bent kelios raketos, bandant jas numušti pusės amžiaus senumo oro gynybos priemonėmis, vis tiek nukris ne ten, kur buvo nusitaikyta, ir ką nors sužeis. Be to, tai brangiai kainuoja, o galiausiai suteikia priešui pasitikėjimo, kad nebus sunaikintas, jei tik dangstysis moterimis ir vaikais.
Nuo to laiko karas pasikeitė taip, kad pirmiausiai turi gerai atrodyti per televizorių ir socialinių tinklų naujienų sraute. Tai puikiai žinojo Donbaso šachtininkais apsimetę Rusijos teroristai, apšaudydavę „Gradais“ ukrainiečių pozicijas iš Donecko vaikų darželių ir daugiabučių namų kiemų, kad smogiant jiems atgal būtų kuo daugiau aukų. Žinojo tai ir B. Al-Assadas, JAV ir jų sąjungininkų antskrydžių laukęs Damaske.
Prieš metus amerikiečiai jau baudė B. Al-Assado režimą už cheminio ginklo panaudojimą subombarduodami raketomis „Tomahawk“ angarus su keliais pasenusiais lėktuvais. Nepadėjo.
Dabar skelbia paleidę dukart daugiau raketų – 110. Jei karo veiksmai tuo ir užsibaigs, tai taps paskatinimu visiems kvaištelėjusiems diktatoriams naudoti cheminį ginklą kada tik užsigeis, panašiai kaip Aleksandro Litvinenkos žudikų nebaudžiamumas paskatino Rusiją nuodyti „Novičioku“ Skripalius.
D. Trumpo moralizavimas Rusijai ir Iranui apie tai, kad gal nelabai gražu susidėti su moterų ir vaikų žudikais ir galiausiai nė viena šalis ilgalaikėje perspektyvoje negali būti sėkminga, palaikydama žiaurius tironus bei diktatorius, kaip suprantu, skirta vidiniam vartojimui.
Nes Vladimiras Putinas tokios konfrontacijos su Vakarais ilgai ir planingai siekė. Priešingai, negu spėliojo JAV prezidento rinkimus pralaimėję demokratai, Rusijai visai nereikėjo savo žmogaus Baltuosiuose rūmuose. V. Putinui labiausiai reikėjo Amerikos kaip priešo, net jeigu patys amerikiečiai ilgai ir kantriai priešintųsi tokiam vaidmeniui.
Todėl artimiausioje ateityje mes ne tik girdėsime dar agresyvesnę Rusijos valdžios retoriką, matysime išdrąsėjusį B. Al-Assado režimą, baigiantį sunaikinti sukilėlių pajėgas, bet galbūt ir karo veiksmų Rytų Ukrainoje atsinaujinimą, Rusijos samdinių pasirodymą Libijoje.
O V. Putino atsakas į naujas JAV sankcijas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip šaudymas sau į kojas, po truputį izoliuos Rusiją nuo globalios ekonomikos paversdamas ją atsparia išorės poveikiui apsupta tvirtove, kurią galima valdyti kieta ranka iki gyvos galvos.
