Balandžio 13 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Kolekcionuojant hitus“ („Collecting hits“). Joje pristatomi dailės kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos ir jiems skirti garso takeliai, sukurti 12 žinomų Lietuvos muzikantų.
Garso takelis paveikslui – neišbandytas formatas
Sukurti garso takelį dailės kūriniui buvo neįprastas dalykas, sako Ž. Kudirka, kalbėdamas apie parodą „Kolekcionuojant hitus“. Kaip teigia jis, įdomių patirčių netrūko ir anksčiau: „Esu grojęs ant „Lietuvos“ kino teatro stogo, taip pat troleibuse, važiuojančiame pagal mano paties sudarytą maršrutą. Televizorių parduotuvėje esu pristatęs vaizdo klipą, kur jis buvo rodomas per 100 ekranų vienu metu. Vis dėlto sukurti garso takelį paveikslui – naujas, neišbandytas formatas.“
Paklaustas, ar sunku buvo tą padaryti, Ž. Kudirka sako, kad viską palengvino viena aplinkybė: „Paveikslus galėjome pasirinkti patys. Kai rinkausi, kreipiau dėmesį ne vien į estetinę pusę, bet ir tai, kokias asociacijas man tai kėlė. Norėjau, kad paveikslas žaistų su muzikos kūriniu, kad nebūtų įspūdžio, jog daina – sau, paveikslas – sau... Manau, kad jie turi asociatyviai derėti, todėl norėjau įsibrauti į paties paveikslo idėją ir garso takeliu ją transformuoti.“
Ž. Kudirka, kalbėdamas apie parodoje nagrinėjamą populiarumo mene sąvoką, teigia, kad su žinomumu įprasta sieti muziką, tačiau ir dailėje buvo įdomių periodų, pavyzdžiui, poparto era. „Manau, kad tai kinta, viršų ima tai vaizdas, tai garsas. Tačiau šie dalykai puikiai flirtuoja tarpusavyje. Pats esu ir dailės gerbėjas, lankausi parodose. Kalbant apie parodą „Kolekcionuojant hitus“, norėtųsi, kad lankytojai pamatytų paveikslus, o išgirdę garso takelius, pamatytų tuos paveikslus iš naujo“, – sako pašnekovas.
Tapytoja Patricija Jurkšaitytė, kurios paveikslui sukurtas garso takelis, teigia tuo labai besidžiaugianti. „Kol tapai kūrinį, jis yra tavo. Tačiau vėliau jis pradeda gyventi savarankiškai, tad labai malonu, kad tavo darbas inspiruoja kitus menininkus. Kiek žinau, mano darbui garso takelį kūrė Andrius Mamontovas, o jo muzika man labai patinka“, – teigia menininkė.
P. Jurkšaitytė sako negalinti būti šališka kalbant apie populiarumo sąvoką šioje parodoje: „Šiuo atveju man labai smagu. Sakyčiau, kad pirmas populiarumo impulsas – tarsi šokoladas su Mozartu. Ši paroda bus siurprizas ir man pačiai, nes garso takelio savo kūriniui dar negirdėjau.“
Tikisi, kad žinomi muzikantai pritrauks naujų dailės mėgėjų
Parodos „Kolekcionuojant hitus“ kuratorė Ugnė Bužinskaitė sako, kad idėja surengti būtent tokią parodą kilo „Lewben Art Foundation“ institucijai ir parodos kuratoriams. Anot jos, panašią idėją kažkada įgyvendino „Tate“ muziejus Didžiojoje Britanijoje: „Jiems puikiai sekėsi, muziejus pritraukė naujos auditorijos, todėl pagalvojome, kad mums taip pat reikia prisikviesti naujų, jaunų žmonių. Nusprendėme sujungti gana skirtingas sritis – garsių dailės atstovų darbus ir populiariąją (gerąja prasme) muziką.“
U. Bužinskaitė pasakoja, kad parodoje svarbus populiarumo terminas, ieškoma įvairių populiarumo reikšmių ir analizuojamas jo reiškinys. „Dailės kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ pasirinkti remiantis trimis aspektais. Pirmasis – kūriniai, kuriuose menininkai pasitelkia tekstą, raides ar poezijos terminus tam, kad savo kūriniui suteiktų naujų reikšmių. Antrasis – kūriniai, kuriuose pasitelktos socialinės problemos, įvairūs reiškiniai ir iš dalies tai tampa kūrinių populiarumo garantu. Trečiasis – kūriniai, atlikti skirtingomis manieromis, iš kurių galima atpažinti ir pačius menininkus“, – teigia kuratorė.
Siekiant giliau analizuoti populiarumo temą, dailės kūriniams sukurti garso takeliai, pasitelkta populiarioji muzika. U. Bužinskaitė tvirtina, kad norėta pasitelkti skirtingų kartų ir žanrų muziką: „Garso takelius kūrė ir puikiai visiems žinomi atlikėjai, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas, ir visiškai jauni kūrėjai – Migloko, „Without Letters“ ir kt.“
Paklausta, ar mano, kad žinomų atlikėjų vardai pritrauks daugiau parodos lankytojų, U. Bužinskaitė sako tikinti, jog tai tikrai paskatins. „Kiekvienas muzikantas turi savo nuolatinių gerbėjų ratą. Manau, kad tai gali paskatinti į parodą ateiti ne tik dailės, bet ir muzikos gerbėjus“, – teigia pašnekovė.
Pasak U. Bužinskaitės, pasirinkta nagrinėti populiarumo sąvoka atskleidžia, kad dailėje nėra tokių ikonų, kokias matome muzikoje: „Apie tai rašo ir menotyrininkės, kurių tekstai papildys parodos katalogą. Žmonės įpratę matyti savo ikonas kaip apčiuopiamą žmogų, kuris tampa geidžiamu įvaizdžiu. Tačiau dailėje tokios ikonos atsiranda gerokai rečiau. Galbūt tuo ir skiriasi populiarumo reikšmė muzikoje ir dailėje.“
Kūrėjui pražūtingas ir skurdas, ir deimantai
Rašydama apie parodoje „Kolekcionuojant hitus“ („Collecting Hits“) keliamą populiarumo mene temą, menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė svarsto, kad kūrinio atpažįstamumas labai naudingas ir šiais visuotinės reklamos laikais: „Būdai, kaip, išliekant šiuolaikiniu menininku, visa tai turėti, yra patys įvairiausi. Be abejo, meno kūrinius paversti hitais gali ir Pablo Picasso linijos besilaikantieji – nuolat keičiantys stilistiką ir temas, chameleoniškai prisitaikantys prie naujų vos nujaučiamų vėjų, kaip skandalingasis Damienas Hirstas.“
A. Kisarauskaitė savo straipsnyje „Šlovę viliojančios formos“ kelia klausimą, ar žinomumas menininkui yra geras dalykas. Ji teigia, kad šlovė paverčia kūrinį dar vienu „Porsche“ (jei šlovė menkesnė – „Mercedesu“), „Cartier“ ar „Louis Vuitton“. „Tačiau „Porsche“ puikiai važiuoja, o „Cartier“ papuošalai – puošia, jie iš tiesų nepaprastai gražūs, tad nepraranda savo pirminės funkcijos. Gal jos neprarado ir Mona Lisa? Kad ir kaip būtų, jei šlovė nekenkia menui, ji tikrai gali pakenkti kūrėjui. Pavyzdys – Šarūnas Sauka, pastaraisiais dešimtmečiais gaminantis tik stilistiškai panašias į buvusius meno kūrinius imitacijas, nebeturinčias to stebuklingojo krūvio, vertusio žiūrovo suvokimą aukštyn kojom“, – svarsto menotyrininkė.
Tačiau, filosofiškai klausia A. Kisarauskaitė, ar kas nors iš tiesų žino, kas kenkia kūrėjui? Jos nuomone, kūrėjui pražūtingas ir skurdas, ir deimantai: „Aišku tik viena – populiarumas turi savo kainą, kaip ir valdžia, o ar menininkas ją pajėgus sumokėti, gali nujausti tik jis vienas.“
