Pirmaisiais metais padariau klaidą ir pradėjau mąstyti apie sėją kartu su prekybininkų siūlomomis sėklomis, dar kovo mėnesį. O kai feisbuke patyrę daržininkai pradėjo dėti savo užaugintų ridikėlių ir salotų nuotraukas (tik vėliau tapo aišku, kad tai šiltnamių derlius), aš iš karto nusprendžiau, kad jau pavėlavau. Pavėlavau, nes jau gegužės vidurys, o pas mane nei vieno ridikėlio ar agurko.
Antrais metais aš jau pagal kitus požymius bandžiau išgirsti tą starto šūvį, kuris byloja, kad prasidėjo sėja. Tai metais sužinojau apie fenologinį kalendorių. Geriau pasidairius po sodybą supratau, kad ilgą laiką čia gyvenę kaimo žmonės buvo pasidarę tuos klasika tapusius fenologinius kalendorius, pavyzdžiui, priešais namą yra pasodinta ieva ir alyva. Yra laikoma, kad kai pražįsta ieva, galima sodini tą ar aną, o kai jau alyva – tai praktiškai viską ir be baimės. Tais pačiais metais dar sužinojau apie gegužės šalnų reiškinį. Pirmais metais, kai balandžio mėnesį jau barsčiau sėklas į kairę ir dešinę, tai būtent gegužės šalnos nusinešė didesnę dalį jaunų daigų ir teko daryti atsodinimus jau gegužės pabaigoje.
Atėjo ir treti mano sėklų į žemę barstymo metai. Per tą laiką išminties gal ir neįgijau daug, bet vieną taisyklę išmokau – nėra ko skubėti. Pasikalbėjusi su turinčiais didesnę daržininkavimo patirtį, nusprendžiau sėti ne anksčiau kaip gegužės 1 d. Viena patyrusi daržininkė mane patikino, kad ji taip daro – ir viskas jai gaunasi, ir jokių atsodinimų nereikia, ir dar prisidengia plėvele ten kokius agurkus ir liuks. Ir aš padariau kaip ji – nebarsčiau sėklų anksčiau kaip pirmą gegužės savaitę. Bet vėl šiek tiek abejojau, ar nebus gegužę šalnų.
Iš vienos pusės, visokie ten burokėliai, pupelės, šparaginės pupelės, aguročiai ir cukinijos guli ten sau žemėje porą savaičių, kol ima rastis daigeliai. Šalnos, tikėtina, taip giliai į žemę neprasiskverbia. Todėl tai, ką išvardijau, tą ir pasėjau. Pasėjau ir ridikėlių bei salotų – jų sėklų visuomet prisiperku be proto daug, todėl kaip ir negaila, net jeigu ir nesudygtų.
Dar sprendžiant šį klausimą, labai naudinga pasidairyti į kaimynus gretimose lysvėse. Kol važiuojam į sodybą labai puikiai matosi, ar sėdi žmonės lysvėse.
Sakyčiau, kad daržininkavime visuomet išlieka ta dilema, kada sėti. Ir net patyrę, ne vienerius metus sėklas barstantys žino tokį keistumą: tai, kas galėjo nušalti, ima ir auga sau toliau, o tai, kas turėtų nereaguoti į šalčius – sureagavo ir nušalo. Žodžiu, daug paslapties yra sėklų pasaulyje. Tikiuosi, kad šį pavasarį pavyks pasodinti laiku.
