Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai siaura problema. Pristatymuose pabrėžiama, kad nauja tvarka bus teisingesnė finansavimo tvarka mokytojų atžvilgiu, nei yra šiuo metu. Į mokytojų darbo krūvį bus įskaičiuoti darbai, kuriuos mokytojai ir taip dirba.
Jo užmokestis nepriklausys nuo mokinių skaičiaus svyravimo. Į darbo krūvį bus įtrauktos papildomos paslaugos ir veikla, kuri bus reikalinga mokyklos bendruomenei.
Mokytojų etatą sudarys trijų rūšių valandos: kontaktinės, pasirengimo pamokoms ir profesinio tobulėjimo (30-50 proc. nuo kontaktinių valandų) ir veikla mokyklos bendruomenei (iki 50 proc. nuo etato valandų). Bus sudaromos galimybės pradedantiems mokytojams dirbti mažesniu krūviu. Tai neabejotinai geri dalykai.
Tačiau jei į naują tvarką pažiūrėtume iš mokinio intereso ir paklaustume, ar ji sudaro sąlygas kelti mokymo kokybę? Pagrindiniai naujos sistemos bruožai rodo, kad gali įvykti priešingai: ji neskatins kokybės gerėti.
Išskirčiau šias Lietuvos švietimo problemas: švietimo ir kitų paslaugų kokybė mažose ir didelėse mokyklose ir švietimo sistemos patrauklumas jauniems mokytojams. Kaip tai paveiks nauja etatinio apmokėjimo tvarka, jei ji bus įdiegta?
Etatinio apmokėjimo tvarka tarsi užprogramuoja esamą menkos kokybės švietimo paslaugų padėtį mažose regionų mokyklose ir įtvirtina socialinę atskirtį jose besimokantiems vaikams.
Pastaraisiais metais visi rodo pirštu į mažas mokyklas. Pernai metais Valstybės kontrolė paskelbė ataskaitą „Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai“.
Ataskaitoje daugiausiai trūkumų ir pastebima nedidelėse mokyklose. Jungtinėse klasėse mažose mokyklose užtikrinti švietimo kokybę esą daug sunkiau nei įprastose klasėse. Kai kur buvo taikytas klasės krepšelis vietoj mokinio krepšelio, ir Valstybės kontrolės tyrimas parodė, kad audituotose dviejose savivaldybėse valstybei kainavo 498 tūkst. eurų brangiau, nei būtų kainavęs mokinio krepšelis.
Be to, tvarkydamos tinklą savivaldybės vien formaliai prijungia mažas mokyklas prie pagrindinių mokyklų ar gimnazijų, deklaruojamas tinklo siaurėjimas, tačiau mokymo kokybė negerėja.
Valstybės kontrolė taip pat pastebėjo, kad savivaldybės siekia kiekvienoje seniūnijoje išlaikyti po mokyklą, bet jų noruose „aukštesni mokinių pasiekimai ar ekonominiai arba finansiniai skaičiavimai nėra pagrindiniai argumentai“. Tad prastose mokyklose besimokantys mokiniai tampa savivaldybių politinių žaidimų įkaitais.
Numatomas etatinis apmokėjimas užprogramuoja šitos situacijos išlikimą. Mokyklose, kuriose mokytojams nesusidaro krūviai, atsiranda galimybė priskaičiuoti jiems įvairiausias veiklas, kurios vadinamos „mokyklos bendruomenei svarbiais darbais“, kurie gali sudaryti iki 50 proc. nuo etato valandų.
Šiuo metu savivaldybės neuždaro tų mokyklų, tačiau jų išlaikymo kaštai ne visur pakeliami, ir tai yra bent tam tikra paskata siaurinti mokyklų tinklą.
Etatinis apmokėjimas reiškia, kad tose mokyklose mokytojų etatai bus suformuojami iš įvairiausių veiklų, ir net tos menkos paskatos neliks.
Mokiniai ir toliau bus jose savotiškai įkalinti, užprogramuojant ir jų socialinę atskirtį, užuot tokius mokinius pavėžėjus iki artimiausios didelės rajono mokyklos.
Galbūt situacija pagerės didelėse mokyklose? Atsiras daugiau paslaugų mokiniams, susijusių su individualiu jų poreikiu tobulėti ar spręsti kitas problemas?
Galima nuspėti, kad didelėse mokyklose papildomų paslaugų neatsiras.
Čia mokytojams susidaro krūviai, yra daug kontaktinių valandų. Labai tikėtina, kad į jų etatą bus įskaičiuojamas labai menkas procentas kitų veiklų, tokių kaip veikla mokyklos bendruomenei.
To neleis ir finansinės galimybės, nes papildomų veiklų įskaičiavimas reikštų ir naujų mokytojų priėmimą. Mokytojų skaičius didėjimui reikėtų daug papildomų išteklių. Apie tokius papildomus išteklius naujame projekte nekalbama.
Tikėtina, kad didelėse mokyklose paslaugų liks tiek, kiek yra šiuo metu. Įtakos švietimo kokybei tų mokyklų mokiniams nauja apmokėjimo tvarka neturės.
Ar iš tiesų jauniems mokytojams nauja apmokėjimo sistema daug patrauklesnė nei dabartinė? Krūvius iš tiesų numatoma skaičiuoti taip, kad jauni pedagogai bus mažiau apkrauti, turės daugiau laiko pasiruošti pamokoms ir konsultuotis.
Tai yra pozityvus dalykas. Tačiau praktikoje išlieka atlyginimų žirklės, nes išlieka esama kvalifikacijų sistema. Ji lemia, kad atlyginimo dydis priklausys ne vien nuo etato, bet ir nuo mokytojų turimos kvalifikacinės kategorijos, kurią kartą gavus beveik neįmanoma prarasti.
Jaunas pedagogas gaus daug mažesnį atlyginimą ir turės tiek pat galimybių kaip dabar jį didinti, nes galimybė gauti aukštesnę kvalifikacinę kategoriją priklauso nuo bendro mokyklos finansavimo.
Etatinei tvarkai numatyta 95 mln papildomų lėšų iki 2020. Bent pristatymuose neminima, kad lėšos bus skiriamos didelėms mokykloms papildomoms paslaugoms. Labiausiai tikėtina, kad jos pateks į mažas vos krutančias mokyklėles, kur nesusidaro krūviai ten dirbantiems mokytojams. Tokia tvarka būtų žalingiausia tose mokyklėlėse besimokantiems sąlygiškai neturtingų tėvų vaikams, nes jie bus pasmerkti jose likti.
Turtingesni tėvai ir gyvenantys kaime veža vaikus į artimiausio rajono centro mokyklą.
Kas nors galėtų pagrįstai polemizuoti, kad mokyklų tinklo pertvarka yra savivaldybių kompetencijos dalykas, ir Vyriausybė turi nedaug poveikio priemonių savivaldybes priversti uždaryti mažas mokyklas, kuriose mokinių pasiekimai menki. Tačiau Vyriausybė gali sukurti netiesiogines paskatas tinklą tvarkyti, ir viena iš svarbių paskatų yra tam tikras finansavimo modelis.
Galbūt numatyta kitų priemonių, kaip būtų galima pasiekti, kad kiekvienam mokiniui būtų prieinamas kokybiškas švietimas?
LR Seimui pateiktoje Vyriausybės ataskaitoje paminima, kad didelis mokyklų tinklas neskatina siekti geresnių mokymosi rezultatų. Tačiau greta keliamas „švietimo prieinamumas ir išsilavinimo kokybės kaime“ uždavinys, tarsi prieštaraujantis ankstesniam teiginiui, tačiau atitinkantis siūlomą etatinio apmokėjimo modelį.
Kaip vienas iš svarbiausių Vyriausybės per metus veiktų darbų švietimo srityje minima: „Buvo intensyviai dirbama su mokytojų ir dėstytojų profesinėmis sąjungomis ir su beveik visomis iš jų buvo pasirašyta kolektyvinė sutartis. Tai teigiamai veikė emocinį švietimo ir mokslo bendruomenės klimatą, išvengta streikų, tačiau atsirado papildomų įsipareigojimų“.
Galbūt šis etatinio apmokėjimo modelis ir yra tas „įsipareigojimas“ mokytojų profsąjungomis, drauge į antrą ar trečią planą nustumiantis mokinių interesą gauti kokybišką išsilavinimą ir valstybės interesą, kad lėšos švietimui būtų skiriamos kuo efektyviau?