Nukeliavę beveik devyniasdešimt kilometrų nuo Gruzijos sostinės Tbilisio, pakankamai modernaus miesto, pateksite į visiškai glūdumą. Pilkas provincijos miestas nuliūdins savo atsilikusia padėtimi.
Tiesą sakant, turistiniais tikslais keliauti į Gorį tikrai neverta. Daug kas nusivilia, nes ten nėra nieko, ką verta pamatyti. Bet jeigu patinka keistos vietos, važiuodami pro šalį užsukite. Nustebsite, koks keistas miestelio gyventojų mąstymas, nustebsite, kokiu didvyriu iki šių dienų ten vaizduojamas vienas žiauriausių pasaulio istorijos asmenybių – Stalinas.
Buvo pirma valanda dienos, trečiadienis. Po Gorio centrą, rėkdamas neaiškius gruziniškus žodžius, bėgiojo maždaug dešimties metų berniukas, rankose laikydamas medinį pagalį. Jis vaidino, kad šaudo į praeivius. Parodžiau jam vaikišką „nu-nu-nu“, galvojau supras, kad į žmones šaudyti yra negerai. Bet berniukas ėmė rėkti „Stalin Stalin“. Jis ištiesė ranką ir paprašė manęs pinigų. Ėmiau aiškinti, kad neturiu grynųjų. Berniukas vėl ištiesė pagalį ir ėmė vaidinti, kad šaudo. Tokios buvo mano pirmosios minutės šiame keistame mieste.
Kur tik pažvelgsi – ten nustebsi. Pavyzdžiui, keliose Gorio kavinėse verslininkai parduoda Stalino vardu pavadintus patiekalus. Jo troškinys, sriuba, sumuštiniai, salotos, kepsniai. Atseit visą tai ši žiauri asmenybė labai mėgo, todėl siūlo paragauti ir lankytojams. Patiekalai įtraukti į specialų meniu ir yra brangesni nei tie, kuriems Stalino vardas neduotas.
Vietiniame turguje, gerai pasikapsčius, galima atrasti pardavėjų, kurie parduoda kažką, kas atseit kažkada priklausė Stalino šeimai. Pavyzdžiui, nublukęs, įskilęs puodelis arbatai arba pageltusi, kelis kartus lopyta staltiesė. Jokių dokumentų įrodančių, kad daiktai tikrai priklauso Josifo šeimai nėra, tai tik pardavėjų kalbos. Ar jos tikros – niekas patikrinti, deja, negali.
Nebūtina eiti į turgų. Visame Goryje, beveik prie kiekvieno kampo stovi senukai ir senutės, kurios dainuoja sovietines dainas, skanduoja Stalino vardą ir siūlo pirkti daiktus su jo atvaizdu. Pati populiariausia prekė – degtukų dėžutes su dviem diktatoriaus nuotraukomis. Iš abiejų pusių, vienoje jis jaunystėje, kitoje jau pagyvenęs. Turistai perka po dešimt, net dvidešimt dėžučių, nes jos nėra brangios – prekeiviai prašo 30 euro centų už vieną.
Į mano klausimą, ar ne gėda tuo prekiauti, pardavėjas sureagavo piktai. „Jeigu nepatinka Stalinas – nešdinkis“, – gana griežtai ėmė rėkti, kitų žmonių akivaizdoje. Tą akimirka buvo nejauku, nes atrodė, kad aš vienas toks, kuriam ši asmenybė žavesio nekelia.
Bet labiausiai mane nustebino, kad Gorio centre esančios maisto prekių ir drabužių parduotuvės pirkėjus irgi vilioja Stalino portretais. Štai vienas, atrodo visai naujas prekybos centras, per visą pagrindinę vitriną iškabino jo portretą. Atseit tai labai patrauks pirkėjus. Užėjau į tą parduotuvę, paklausiau pardavėjų, kodėl tokia nuotrauka kabo. Pardavėjos paaiškino, kad direktorius didžiuojasi garsiausiu miesto žmogumi. „Mums garbė būti iš tos pačios vietos, iš kur kilo Sovietų lyderis“, – sakė jos man.
Beje, direktoriaus idėja tikriausiai nebloga, nes prie tos parduotuvės nuolat fotografuojasi atvykėliai. Kitos parduotuvės irgi pasekė šiuo pavyzdžiu, išsikabino Stalino nuotraukas ant langų. Bet jos mažesnės, todėl tiek dėmesio nesulaukia.
Užsukau į mažą duonos parduotuvę, tiksliau gal kioską, nes prekyba vyksta pro langelį. Kol pardavėja pakavo mano duoną paklausiau jos, ką mano apie miesto „žvaigždę“. O ji, kad ėmė jį girti, kad ėmė džiūgauti. „Man patinka Stalinas“, – vis kartojo rusiškai. Paklausiau, ar tikrai taip mano, ar kalba norėdama patikti turistams. Ir toji pardavėja dar kartą pakartojo: „Man patinka Stalinas, dėl jo pas mus atvažiuoja užsieniečiai!“.
Tiesą sakant, nesupratau, kodėl ji taip kalba. Gal rusiškai prastai moka, o gal bijo prarasti prekybos tašką labai geroje miesto vietoje – tiesiai priešais tą namą, kur gimė didysis blogietis.
Toje vietoje, kur 1879 metais gruodžio 21-ąją buvęs Sovietų Sąjungos diktatorius atsirado šiame pasaulyje, dabar veikia oficialus Stalino muziejus. Tai rimta, didelė įstaiga, kurioje eksponuojami su jo gyvenimu susiję daiktai, nuotraukos, iškarpos iš to laikotarpio spaudos. Ten atkurtas jo darbo kabinetas, išdėliotos įvairios, jam dovanotos dovanos. Įėjimas vienam žmogui kainuoja 3 eurus.
Pirmajame muziejaus aukšte veikia speciali Stalino atributikos parduotuvė, kurioje parduodami marškinėliai su jo veidu, kepuraitės su jo pavarde, taip pat puodeliai, rankinės, ženkliukai, gertuvės, rankšluosčiai, mažos ir didelės statulėlės.
Sustabdžiau du iš Rusijos atvykusius turistus, jie pirko rankšluostį su Stalino veidu. Ėmiau teirautis, ką jie su juo darys, gal keliaus atostogauti prie jūros? Porelė paaiškino, kad vežą dovaną seneliui, kuris tarnavo Sovietų armijoje ir labai myli Staliną. Rusai džiaugėsi, kad ir sau nusipirko lauktuvių – ženkliukus, kuriuos iškart įsisegė į savo striukes.
Prie oficialaus Stalino kabineto buriuojasi ilga eilė lankytojų. Taip pavadintas kambarys, kurį muziejininkai atkūrė pagal tikrąjį diktatoriaus kabinetą buvusį Maskvoje. Eilė vaikų išsirikiavusi nusifotografuoti Stalino darbo vietoje – mažieji lankytojai bando atkartoti net kai kuriuos tirono judesius, kai kurias jo pozas.
Kai apžiūrinėjau diktatoriui dovanotų daiktų kolekciją prie manęs priėjo darbuotoja, paklausė, iš kur atvykau. Pasigyriau, kad iš Lietuvos. Įdėmiai pažiūrėjusi į daiktus ji numojo ranka... „Deja, nieko lietuviai jam nedovanojo, nėra čia lietuviškų daiktų“, – tarė ji man. Bet pasiūlė atidžiai apžiūrėti porcelianinį servizą gautą iš Kinijos revoliucijos lyderio Mao Dzedongo.
„Koks gražus, norėčiau pati iš jo arbatėlės pagerti“, – šmaikštavo muziejininkė. Tada ir jos nusprendžiau paklausti, ką ponia galvoja apie Staliną. „Labai mylim, gerbiam! Visas miestelis juo žavisi“, – net nušvito ji. Bet iškart ėmė dejuoti: „Labai gaila, kad šiose apylinkėse neliko nė vieno jo artimo giminaičio ar šeimos nario. Visi jau seniausiai Rusijoje.“
Prie muziejaus stovi unikalus – asmeninis Stalino traukinio vagonas. Tais laikais, kai juo važinėdavo diktatorius – vagonas buvo didelė prabanga, Sovietų pasididžiavimas. Turintiems muziejaus bilietą vagoną apžiūrėti leidžia nemokamai.
Pirmasis kambariukas – tualetas, vietelė, kur Stalinas kelionių metu atlikdavo gamtinius reikalus. Turistams labai patinka ta vieta, daugelis sėda ant unitazo, užsideda kepurę panašią į Stalino ir vaidina esantys juo. Mačiau tris taip darančias moteris ir vieną su jomis buvusį vyrą, tarpusavyje kalbėjo, atrodo, čekiškai. Vagone galima apžiūrėti ir Stalino kelionių miegamąjį, taip pat – darbo kabinetą.
Dar vienas eksponatas muziejaus kieme – pats pagrindinis, tai tas namas, kuriame diktatorius gimė. Dabar jis jau pasenęs, vietomis aptrupėjęs, todėl apstatytas apsaugos barjerais, apdengtas papildomu stogu, sienomis.
Į namo vidų patekti neįmanoma, bet iš lauko galite apžiūrinėti. Ten nuolat budi sustiprinta apsauga. Matyt, baiminamasi, kad į Gorį atvyks ir tokie, kurie nevaidins mylintys Staliną, ir galbūt ką nors padarys nameliui. Paklausiau apsauginių, ar tokių „nemylėtojų“ dar nepasitaikė, bet jie kalbėtis nenorėjo.
Aplankę šias su Stalinu susijusias vietas, daugiau nieko pamatyti nesitikėkite. Gorio gatvės tuščios, daugiau jose ne žmonių, o laukinių šunų. Liūdno vaizdo miestelis.
