Vengrijos valdančiajai partijai prijaučiantis politologas Agostonas Mrazas pavadino Orbano pergalę „išskirtine ir reta sėkme Europoje“. Vakarai turėtų tai geriau įsidėmėti. Nes, pasak politologo, iki šiol „Vakarai buvo įstrigę savo pačių išankstiniuose įsitikinimuose apie Orbaną.“
O ir dabar nenorima žinoti, kokį „stiprų demokratinį pripažinimą Orbanas turi Vengrijoje“. Nes jis sugeba formuluoti tikslus, kuriuos palaiko labai didelis skaičius žmonių, nes jis visuomenės daugumai teikia stiprią tautinę tapatybę, – aiškino A. Mrazas žurnalui „Der Spiegel“.
Nori nenori tenka pripažinti: taip aiškiai palaikydami V. Orbaną bei jo dešiniąją partiją „Fidesz“, vengrai drauge pasiuntė signalą Briuseliui bei Berlynui, kur atkaklusis jų lyderis susilaukia itin daug kritikos.
Vis dėlto, kaip matyti iš reakcijų, Vakarams, bent jau politinei kairei ir vidurio kairei, sunkiai sekasi šį signalą ramiai priimti.
„Orbano viešpatavimo pratęsimas Vengrijai nežada nieko gero, o Europai jis atneš daug nemalonumų. Nes šis sąžinės neturintis strategas yra skaldymo meistras“, – piktinosi dienraštis „Süddeutsche Zeitung“.
Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas skubėjo telkti „neabejingųjų“ pajėgas ir gelbėti Europą nuo „vertybių irimo“, kuris iš Vengrijos ir Lenkijos galįs persimesti ir į kitas Vidurio bei Rytų Europos šalis, o gal net ir į Bendrijos senbuves.
Todėl pirmiausia Vokietija ir Prancūzija „turėtų greitai ir aiškiai veikti Europos Sąjungos sutarties pagrindu, kad neutralizuotų šį vertybinį auglį“, – drastiško vaizdinio griebėsi J. Asselbornas.
Jis matąs tik dvi alternatyvas: „Arba leisime Bendrijoje įsitvirtinti Orbano logikai, pagal kurią pirmiausia matoma masinės imigracijos grėsmė ir „krikščioniškų“ vertybių irimas“, arba „sustabdysim šį nelemtą bauginimo kursą ir pasisakysim už žmogiškas vertybes, bendruomeniškumą ir taiką.“
Europos Sąjunga „ne tam kurta, kad leistume vyriausybėse laisvai plėtotis nacionalinėms ideologijoms, ji buvo įkurta tam, kad nepasikartotų XX a. pirmos pusės žlugimas“, – aiškino liuksemburgietis dienraščiui „Die Welt“.
„Vargšė Vengrija, vargšė Europa!“
V. Orbaną bauginimo kursu kaltinantys jo kritikai dabar patys griebiasi bauginimo taktikos ir kalba apie galimą „Europos orbanizaciją“, pakenksiančią integraciniams procesams.
Pasak politinės apžvalgininkės Silkės Mülherr, po rinkimų Vengrijoje sustiprėjus „Rytų blokui“, Europos Sąjungą gali ištikti Jungtinių Tautų likimas: kai susieina per daug valstybių, kurios nepripažįsta bendrų vertybių, kooperacijai gresia tapti bedančiu debatų klubu“.
Taip „silpnadvasis“ V. Orbanas gali tapti Europos duobkasiu, – „vargšė Vengrija, vargšė Europa!“ – apgailestauja apžvalgininkė.
Pasigirdo netgi raginimų imtis prieš Vengriją sankcijų – dėl teisinės valstybės ir europinių vertybių pažeidimo pradėti prieš ją procedūrą pagal 7-ąjį ES sutarties straipsnį (panašią procedūrą Europos Komisija neseniai pradėjo prieš Lenkiją).
„Vengrijoje viešpatauja nacionalistinis populizmas“, – „su kurstymu prieš kitataučius ir imigraciją, su kryžiaus žygiu prieš Georgą Sorosą ir su vos slepiamu antisemitizmu“, – dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ karščiavosi Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkas Philippe Lambertsas.
Jis piktinosi, kad Europos liaudies partijų (krikščionių demokratų) blokas nedaro savo kolegoms vengrams spaudimo. Yra netgi priešingai: šioje frakcijoje netrūksta vengrams prijaučiančių.
Užuot moralizavę Vidurio ir Rytų Europą, pagaliau įžvelkite savo kaltę
Vienas jų, europarlametaras nuo Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) Markus Feberis, iškart po rinkimų skubėjo užsistoti V. Orbaną. Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ duotame interviu daugelį kaltinimų jis atmetė kaip nepagrįstus: Vengrija atitinkanti pamatinius demokratinės teisinės valstybės principus, Sorosas nesąs šventasis (jis norėjęs sužlugdyti eurą), kaltinimai medijų suvaržymu irgi neteisingi, nes medijų įstatymą vengrai perėmė iš BBC.
M. Feberis kritikuoja vakariečius, kad šie išdidžiai, iš aukšto moralizuoja vidurio ir rytų europiečius, tačiau patys savo klaidų nemato.
Antai, „supereuropietis iš Paryžiaus, Emmanuelis Macronas, dabar įstatymiškai riboja Prancūzijos darbo rinką vengrams bei kitiems rytų europiečiams, tačiau dėl to jo niekas nevadina antieuropeičiu, nors tai ir neatitinka Europos dvasios“, – į dvejopus vertinimo standartus atkreipia dėmesį europarlamentaras.
Jis reikalauja iš vakariečių daugiau savikritikos.
„Rytų Europoje mes su Europos Sąjunga pridarėme ir nemaža problemų, ir dabar nevalia jų visų projektuoti į Orbano asmenį. Tiesiog privalome griebtis tų problemų sprendimo“, – sakė jis.
M. Feberis kritikams priminė, kad Europos Sąjunga „lemtingoje lūžio fazėje žiūrėjo į vidurio europiečius tik kaip į prailgintas stakles, kur galima pigiai gaminti, tačiau nesirūpino sukurti ten rimtų pramonės vertės grandinių“.
Arba „matė Rytų Europoje tik pigų gerai išsilavinusių jaunų žmonių rezervuarą atsakingoms funkcijoms kitose šalyse vykdyti. Juk esama siaubingo smegenų nutekėjimo iš Vidurio Europos valstybių. Tai yra tikros problemos, į kurias privalome telktis, apie jas turime rimtai kalbėtis su tenykščiais žmonėmis, o tada ir politikoje ims kai kas keistis“, – įsitikinęs parlamentaras.
Politinei kairei nusigręžus nuo nacionalinės valstybės, rinkėjai nusigręžė nuo politinės kairės
Būtent į šį – nacionalinės valstybės bei tapatybės – aspektą, esmingai prisidėjusį prie V. Orbano sėkmės, atkreipė dėmesį vokiečių sociologas Michaelis Bröningas, knygos „Pagiriamasis žodis nacijai“ autorius, šiuo metu dėstantis Kembridžo universitete.
Pats priklausydamas politinei kairei (socialdemokratų partijai artimam Friedricho Eberto fondui), M. Bröningas ragina socialdemokratus daugiau dėmesio skirti nacionalinei valstybei. Neteisinga, pasak jo, yra kaltinti žmones, kad šie nesižavi politinės kairės ideologine utopija apie globalizuotą pasaulį be nacionalinių valstybių. Tai nėra nacionalizmas, tai – gilus kolektyvinio „mes“ poreikis.
„Visose Europos valstybėse tradicinis elektoratas darbininkija nusigręžia nuo vidurio kairės, nes socialdemokratai pastaraisiais metais čia tapo proglobalizacine partija ekonominėje srityje. O kultūriniu lygmeniu jie orientavosi į kosmopolitines vertybes, pasižymėjo dideliu atvirumu migracijos klausimais. Ir darė tai laikais, kai globalizacija nebėra matoma kaip išganymas, kaip auksinės ateities pažadas, o jaučiama veikiau jau kaip grėsmė“, – interviu Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos bendram televizijos kanalui „3 sat“ aiškino M. Bröningas.
Savo knygoje mokslininkas apgailestauja, kad ir ES institucijos, kaip rodo praktika, ligi šiol veikė daugiau kaip globalizacijos greitintojos, užuot mėginusios šią nebekontroliuojamą raidą koreguoti.
Žmonėms, juoba globalizacijos sąlygomis, be galo svarbus ryšys su jų nacionaline valstybe, jiems būdingas gilus kolektyvinio „mes“ poreikis, ką atskleidė ir naujausios plataus masto apklausos pasaulyje bei Europoje, – rašė sociologas prieš keletą savaičių savaitraštyje „Die Zeit“, perspėdamas: „Per daug integracijos – kenkia“.
Pasak M. Bröningo, politinė kairė privalo suprasti, kad nacionalinė valstybė svarbi ir Europos Sąjungai, ji įgalina įvairią Europą. (Koks paradoksas: valstybės viduje politinė kairė pasisako už multikultūrišką visuomenę, o valstybes norėtų unifikuoti!)
Mokslininkas siūlė politinei kairei išplėtoti progresyvią nacionalinės valstybės koncepciją, nepalikti jos vien politinei dešinei. Tuomet nereikės skųstis ir vis labiau plintančiu dešiniuoju populizmu.
