Per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo kelios malonios išimtys, kai kultūros ministro pareigose buvo žmonės, kurie bent jau patys turėjo kultūrinės refleksijos įgūdžius ir kėlė klausimus ne tik apie tai, kaip išdalinti valstybės biudžete kultūrinėms iniciatyvoms numatytas lėšas ar paskirti keliasdešimt premijų. Tačiau dažniausiai Kultūros ministerija, formuojant valdančiąją daugumą, buvo traktuojama kaip priedas, panašiai kaip šiandien mokykloje vertinamos dorinio ugdymo disciplinos.
Beje, po 2016 metų rinkimų situacija, kaip atrodė, keitėsi. Pirmą kartą per visą Lietuvos istoriją valdančiųjų lyderis tiek daug kalbėjo apie kultūros svarbą, net išsireikalavo įsteigti atskirą komitetą, kurio vadovu tapo. Taip pat ir LŽVS pasiūlyta kultūros ministrė turėjo neblogą reputaciją tarp kultūrininkų. Prie viso to pridėjus pažadą, kad radikaliai keisis kultūros srities finansavimas, atrodė, kad pagaliau subrendome nuosekliai, aiškius tikslus turinčiai kultūros politikai.
Deja, ir vėl pasitvirtino posakis – norėta kaip geriau, tačiau… Per pusantrų metų kur kas lengviau vardinti nusivylimus nei tai, dėl ko galima būtų Kultūros ministeriją pagirti. Nemanau, kad principinga ministrės laikysena G. Kėvišo atžvilgiu yra tai, kuo galima girtis visą likusią kadenciją. Tuo labiau kad vėliau principingumas išgaravo ir, neabejoju, jei ne padidintas dėmesys naujojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo rinkimams, jie galėjo būti kur kas mažiau sėkmingi. Aišku, dar galima būtų padėkoti, kad chaotiškos ir sveiku protu sunkiai suprantamos ministerijos struktūros pertvarkos metu nebuvo sugriauta Kultūros taryba, kad nenutrūko premijų kūrėjams skyrimai.
Tačiau grįžkime prie kultūros politikos. Ar turime aiškiai įsivardiję prioritetus, lūkesčius? Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo humanitarinių mokslų genocidą. Kultūros ministerija nesikiša, nes esą tai ne jos sritis. Tačiau ar ne per siaurai mes suprantame kultūrą, jei į ją neįtraukiama lituanistika, mūsų tautinės tapatybės refleksija, visuomenės atminties klausimai? Išmintinga kultūros politika būtinai turi kelti tikslus ir apie tai, kokio ugdymo mes norime mokyklose, universitetuose?
Daug kalbame apie tai, kad gyvename informacinio karo situacijoje. Nemanau, kad šiuo atveju padės vien kibernetinio saugumo stiprinimas, negalvojant apie kultūrinio imuniteto formavimą. Per sunkus uždavinys Kultūros ministerijai bei Seimo Kultūros komitetui? Kur kas lengviau parengti Mecenatystės įstatymą. Ilgai lauktą ir neišvengiamai susijusį su kultūros politikos vizija. Deja, išgirdus kultūros ministrės kalbą Seimo tribūnoje, kaip ji supranta, kas yra mecenavimas, tapo akivaizdu, kad čia jokios kultūros politikos nė su žiburiu nesurasi. Čia nėra svarstomas mechanizmas, priemonės, kaip paskatinti verslo pasaulį ar bendruomenes tapti kultūros procesų rėmėjais. Siūlomo įstatymo esmė – ženkliuko įsegimas tam, kuris investuoja milijoną. Pavyzdžiui, į Naisių laikraštį ar įtartinai ties politinės reklamos riba laviruojančius renginius. Vėl ir vėl skaitant Mecenavimo įstatymo tekstą, sunku nuvyti mintį, kad visa tai skirta vienam asmeniui ir net nelabai yra kaip kokias nors esmines pataisas siūlyti, nes viską reikia perrašinėti iš naujo.
Viena iš paskutinių Kultūros ministerijos iniciatyvų – Žiniasklaidos fondo steigimas, giljotinuojant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF). Tikrai galiu sutikti, kad yra labai daug žmonių, kurie nepatenkinti tuo, kad kultūrinė žiniasklaida, nekomerciniai projektai regioninėje žiniasklaidoje ir radijo stotyse sulaukia per mažai paramos. Kai skirstomi trupiniai, natūralu, kad praktiškai visi lieka alkani ir suirzę. Labai seniai pribrendo ir vidinė SRTRF reforma, dera peržiūrėti programų, pagal kurias skirstomos paramos lėšos, turinius. Tačiau tiek Kultūros komiteto pirmininkas, tiek Kultūros ministrė nusprendė, kad dabar patogi proga lėšų skirstymą perimti iš įvairių kultūrinių asociacijų (jos yra SRTRF dalininkės) ir padaryti jas kur kas labiau priklausomomis nuo politikų. Idant nuramintų kritikus, Kultūros komiteto pirmininkas net pažadėjo, kad kitąmet paramos suma išaugs trigubai (visiškas atsitiktinumas, kad kitais metais treji rinkimai, ar ne?).
Suprantu, kad du kart du yra keturi, net jei taip teigia R. Karbauskis. Kitaip sakant, galbūt iniciatyva kurti Žiniasklaidos tarybą iš tiesų yra teisingas žingsnis ir neteisinga jį kritikuoti vien dėl to, kad yra siūlomas žmonių, kurie, kaip atrodo, iki šiol neturėjo noro įsigilinti į SRTRF veiklą? Tuo labiau kad nemažai kultūrinės žiniasklaidos atstovų vertina iniciatyvą kurti naują fondą pozityviai.
Tačiau pažvelkime į tai, kas vyksta, įdėmiau. Pirma, dabar siūloma pertvarka nėra ilgų svarstymų vaisius. Tai paprasčiausias bandymas pasinaudoti situacija, kai eilinį kartą, pasibaigus SRTRF pinigų dalyboms, sukilo kritikos spiečius. Nėra jokio atsakymo, kaip naujos institucijos steigimas atitinka ilgalaikę kultūros politikos strategiją? Ar šiandien valstybė yra atsakiusi į klausimą: kodėl svarbu išlaikyti nekomercinę žiniasklaidą, kokia jos misija ir pagal kokius kriterijus ją derėtų remti? Kas labiausiai apsunkino SRTRF darbą?
Man sunku suprasti kultūrininkų lūkesčius. Veikiausiai juos įkvepia santykinė Kultūros tarybos veiklos sėkmė. Tačiau Kultūros taryba bent jau turi aiškesnį savo veiklos lauko apibrėžimą. O ką rems Žiniasklaidos taryba? Atkreipkime dėmesį, kad tik viename iš keliolikos punktų, pristatant šios tarybos idėją, kalbama apie kultūrą.
Jei siūloma pertvarka taps kūnu, turiu pagrįstų nuogąstavimų, kad tai reikš dabartinės kultūrinės žiniasklaidos eutanaziją. Galbūt tai nėra tragedija, nes, tikiu, bus žmonių, kurie ištuštėjusioje vietoje augins naujus kultūrinius daigus, tačiau ar tikrai mums reikalinga tokia „šoko terapija“?
Kiek suprantu, yra planas, kad Žiniasklaidos taryba pradėtų veikti jau šiemet. Tai reiškia, kad ji turi būti steigiama labai skubiai ir idėjos tobulinimui laiko nebėra. Labai tikėtina, kad kultūros leidinių bei nekomercinių radijo programų rengėjai tik vėlyvą rudenį sužinos konkrečias naujosios tvarkos taisykles. Nepamirškime, kad vienas iš priekaištų SRTRF buvo tai, kad šis fondas esą nesugeba įtvirtinti ilgalaikės paramos tvarkos ir tai augina nestabilumą kultūros srityje.
Telieka tik tikėtis, kad kultūra Lietuvoje išliks, nepaisant Kultūros ministerijos iniciatyvų ir pastangų. Puiki rusų aktorė Faina Ranevskaja sakė: „Kai pacientas nori gyventi, gydytojai – bejėgiai“.