Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas A. Lašas mano, kad premjero Sauliaus Skvernelio siūlymus draugauti su Rusija lemia galimi jo planai kandidatuoti prezidento rinkimuose.
– Kaip vertinate Lietuvos santykius su kaimynais? Ar Lietuva tarp kaimynų turi draugų?
– Aš manau, kad turi. Manau, dabar toks laikotarpis, kad per ateinančius 5 metus yra potencialas santykiams su Šiaurės ir Vakarų kaimynais visiškai suklestėti. Tam yra visos sąlygos – daug įvairių projektų, bendrų interesų, kuriuos galima užsiauginti. Ir jeigu rizikos bus suvaldytos, iš esmės Lietuva santykiuose su Vakarų ir Šiaurės kaimynais gali išgyventi aukso amžių. Aš nekalbu apie Rusiją ir Baltarusiją.
– Pradėkime nuo Baltarusijos. Bandėme gerinti santykius su šia kaimyne, tačiau viskas baigėsi tuo, kad Vilniaus pašonėje kyla Astravo atominės elektrinės (AE) monstras. Ar Lietuva padarė viską, kad taip neatsitiktų, o gal nieko ir nepadarysi, nes Baltarusija menkai savarankiška, priklausoma nuo Rusijos?
– Iš dalies Baltarusija priklausoma nuo Rusijos, jos investicijų, ir Astravo AE projektas vykdytas kartu su Rusija. Aišku, ir Baltarusijos interesas energetikoje turėti eksporto potencialą, bet bent jau dabartiniai veiksmai rodo, kad jei Lietuva iš tiesų susitars su Lenkija ir kitomis Baltijos šalimis dėl elektros tinklų sinchronizacijos projekto, tada Astravo projektas iš esmės pakimba ore.
Jau nekalbu apie „Baltiskaja“ AE projektą Kaliningrade. Jis kol kas įšaldytas, bet Rusija labai suinteresuota dėl šios sinchronizacijos. Tai matyti ir iš neseniai paskelbtos metinės saugumo ataskaitos – Rusija dirba ta linkme, o Lietuva namų darbus kol kas padaro. Tai akivaizdžiai kelia įtampą Lietuvos-Baltarusijos santykiuose, nes Baltarusija suinteresuota eksportu, o Lietuva kaip tik – bando atsiriboti ir dar, susidaro vaizdas, prišnekino Latviją bei Estiją.
–Tačiau „braliukų“ latvių nesugebėjome įtikinti – Latvija, priešingai nei Estija, neboikotuos Astravo AE gaminamos elektros energijos
– Jie kol kas neboikotuos. Mes neužbaigsime sinchronizacijos su Europos elektros tinklais projekto, kada paleis pirmąjį Astravo AE bloką, bet jei mes žengsime pakankamai žingsnių ta linkme ir latviai čia pamatys aiškią naudą, tada klausimas šiek tiek išsispręs.
O klausimas dėl santykių su Latvija platesnis – tai nėra tik Astravas. Kalbant apie santykius, mes padarėme aiškių klaidų ir už jas mokame. Bet štai mes atnaujiname geležinkelio ruožą į Rengę, dirbame prie bendros studijos, kad būtų išplėstos dujotiekio jungtys tarp Lietuvos ir Latvijos. Nes estai jungiasi su suomiais per „Balticconnector”, o mes jungiamės su lenkais. Taigi atsiranda labai aiški reikmė išplėsti pajėgumus tarp Lietuvos ir Latvijos.
Apskritai latviai yra pagrindiniai mūsų prekybos partneriai. Problematiškesnis elementas siejasi su siena.
– Kalbant apie sieną, iki šiol nepasirašyta sienos sutartis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis visai neseniai paragino Latviją pradėti jūros sienos sutarties ratifikavimo procesą. Ar normalu, kad praėjus 28 metams nuo nepriklausomybės atgavimo, šis klausimas neišspręsta? Net su Rusija susitarėme.
– Tai nėra normalu, tačiau tai nėra nenormalu tik iš mūsų pusės. Šiuo atveju daug namų darbų Latvijoje. Vienas momentų, kuris, manau, galėtų padėti susitvarkyti – pagaliau Lietuva prisiruošė ir planuoja 2019 m. atlikti Baltijos šelfo tyrimus – naftos paieškas. Šiuo atveju lenkai irgi suinteresuoti, Lenkijos valstybinė kompanija „Lotos“ irgi suinteresuota atlikti žvalgybą, šiuo atveju lenkų įjungimas būtų strategiškai svarbus, nes būtent lenkai ir valdo mūsų pagrindines mažytes naftos paieškos kompanijas.
Kaip šis klausimas bus išspręstas, iš esmės gal nuo to priklausys ir sienos klausimas. Nes manoma, kad ten yra du telkiniai – vienas prie dar nedemarkuotos Latvijos sienos, kitas – prie sienos su Kaliningradu. Aiškumas dėl telkinių galbūt ir paskatintų suderinti pozicijas, nes dabar daug miglos, nepadaryti namų darbai, kovojama dėl nežinia ko – neaišku, kokio dydžio ir kur telkiniai yra.
– Praėjusiais metais DELFI duotame interviu prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama santykius su Lenkija, sakė, kad dėl blogų santykių kuriamas tik įvaizdis. Jos teigimu, ekonominiai santykiai yra kaip su bet kuria kaimyne – vystosi ir prekyba, ir energetiniai projektai, ir jie niekada nebuvo sustoję. Tačiau Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio vizitas šių metų kovą buvo pirmas toks vizitas po šešerių metų pertraukos. Taip pat sulaukėme Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizito. Kas lėmė šį proveržį?
– Iš tiesų proveržis matyti ir mes jau kalbame ne apie kažkokį vieną projektą, o apie daugelį projektų ir lygmenų. Tai labai džiugina. Aš manau, kad tiek lenkai pradėjo konstruktyviau žiūrėti į bendradarbiavimą su Lietuvą ir mažumų klausimas šiek tiek atsitraukė, tiek lietuviai geranoriškiau pasižiūrėjo – dabar kalbama, kad mūsų lenkams bus prieinama daugiau Lenkijos kanalų.
Pasitikėjimas ir bendrų projektų skaičius labai sparčiai auga – ir „Rail Baltica“, ir tarp Kauno bei Varšuvos galbūt atsirasiantis greitkelis. Kalbama apie tai, kad galbūt atsiras keltas tarp Klaipėdos ir Ščecino. Tai būtų dar viena jungtis, kuri sustiprintų, taip pat yra bendras dujotiekio projektas, taip pat elektros jungties sinchronizacijos projektas. Esmė tame, kad elektros jungtis bus vykdoma per Lenkiją ir Baltijos šalys dėl to sutinka. Tai labai didelis laimėjimas, tik svarbu suvaldyti projektus ir juos įgyvendinti.
Nes mes dažnai esame labai gabūs priburti labai gražių projektų, bet kai ateina jų įgyvendinimas, jie visada pradeda strigti. Kaip ir nutiko su Visagino atomine elektrine – Astravo AE galėjo visai nebūti, jei būtume suvaldę projektą, bet to nesuvaldėme ir atsirado įvairūs pašaliniai efektai.
Dėl to ir sakau, kad mūsų potencialas vystyti santykius labai didelis, situacija labai palanki. Ar mes juos išvystysime – klaustukas.
– Pakalbėkime apie Rusiją. Štai prezidentė D. Grybauskaitė Rusiją išvadino „teroristine valstybe“, visai neseniai Lietuva, priešingai nei Estija, nepasveikino Rusijos prezidento Vladimiro Putino su perrinkimu. Gal visai be reikalo?
– Linija labai plona. Aš manau, kad estų pozicija mums yra perdėm minkšta ir nepagrįsta – sveikinti Rusiją su tuo, kad V. Putinas išvalė visą politinį lauką ir „laimėjo“ – čia nėra jokios didelės pergalės ir su kuo sveikinti. Tačiau, kita vertus, mes su Rusija turime tam tikrų interesų, tam tikrus santykius, norime to, ar ne. Nes šalia Kaliningradas, kiti dalykai, kurie verčia kalbėtis, dėl to galima surasti formas, kaip palinkėti Rusijai tapti labiau demokratiška valstybe be perdėm didelių ar pataikaujančių sveikinimų.
Šiuo atveju, manau, galima buvo surasti poziciją tarp to, kaip mes pasielgėme, ir tarp to, kaip pasielgė estai.
– O štai premjeras S. Skvernelis su Rusija nori draugauti – jis pavadino ligšiolinę izoliacijos politiką nenaudinga ir unikalia Europos Sąjungoje (ES), duodamas suprasti, kad laikas ją pergalvoti. Premjero teigimu, mes ES bene vieninteliai tokie. Gal mes iš tikro per daug kategoriški, gal mums tokia politika nenaudinga?
– Taip, iš principo mums nenaudinga, su tuo galima sutikti, bet nenaudinga ekonominėje plotmėje. Bet jei mes kalbame apie saugumo plotmę, jeigu mes nebrėžiame čia raudonos linijos – dabar mūsų principinė pozicija ir principinis konfliktas kyla dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje – jeigu mes čia nebrėžiame raudonos linijos, kita raudona linija yra jau už mūsų. Šiuo atveju mes jau neturime kur daugiau trauktis. Čia turi būti principinė pozicija ir aš manau, kad mes neturime daug ko prarasti.
Nežiūrint dabartinės situacijos, mūsų prekybos apimtys su Rusija pakankamai didelės. Aš nesakau, kad tai reikia dirbtinai stabdyti, bet manau, kad principinė pozicija turėtų būti išlaikyta.
Kita vertus, yra kažkokie klausimai techniniame, žemesniame diplomatiniame lygyje, kur mes vis tiek nuolatos kalbamės ir tas dialogas, bendrų klausimų derinimas, norime to ar ne, vyksta. Bet aš manau, kad mes ir atkreipiame į save dėmesį, nes principinę poziciją išdėstome.
Esminis dalykas – jei Rusija, tarkime, vienokia ar kitokia linkme žengtų žingsnių mūsų, ES link, ar mes sugebėtume tai atpažinti ir sureaguoti?
Manau, mes galime kai kur šiek tiek pašvelninti, suintensyvinti dialogą. S. Skvernelis, aišku, šiuo atveju yra labai sudėtingoje situacijoje – kalbėdamas apie tai, jis bando pabrėžti, kad yra raudonos linijos, bet reikėtų dialogą šiek tiek kilstelėti.
– Ko tokiomis kalbomis siekia S. Skvernelis? Ruošiasi prezidento rinkimams ir bando įsiteikti savam elektoratui, ar neišmano, ką kalba, todėl sako priešingai, nei jam pavaldus užsienio reikalų ministras?
– S. Skvernelis geriausiai atsakytų, kokia jo vidinė motyvacija, bet, manau, rinkimai čia žaidžia savo rolę. S. Skvernelis šiuo atveju tarsi bando sužaisti keletą žaidimų skirtingoms auditorijoms. Iš vienos pusės tarsi bando atrodyti principingu, nubrėžti kažkokia linijas, iš kitos pusės, bando parodyti minkštesnę, pragmatiškesnę pusę.
Mes žinome, kad Lietuvoje tarp rinkėjų yra tradicinė skirtis – vieni žiūri, kad su Rusija reikia neišvengiamai bendradarbiauti ir dirbti, kiti sako, kad reikia iš viso atsiriboti. S. Skvernelis kartais kažką numeta ir tai stovyklai, ir šiai.
– Ar, jūsų akimis, mes tikrai tokie unikalūs santykiuose su Rusija ES kontekste, kaip bando parodyti premjeras?
– Nemanau, kad esame labai unikalūs. Iš esmės saugumo požiūriu visų Baltijos šalių, Lenkijos pozicija panaši, galbūt mes kalbame apie niuansus, pavyzdžiui, ar galima, ar negalima pasveikinti su perrinkimu. Bet realiai pozicija saugumo atžvilgiu labai panaši.
Geriausias pavyzdys – Rusijos gynybos ministerija nori bandyti raketas, kurios skristų per Latvijos ekonominę zoną jūroje. Visos Baltijos šalys iš karto aiškiai pasmerkė, užėmė principingą poziciją. Jeigu kalbame apie NATO dalyvavimą Baltijos šalių gynyboje, mūsų interesai vienodi – geriausias to įrodymas – visi trys prezidentai Vašingtone kalbėjosi su Donaldu Trumpu.
Visa tai rodo, kad iš principo mūsų suvokimas saugumo atžvilgiu panašus. Galbūt mes skiriamės tik stiliaus atžvilgiu – mūsų prezidentė labiau kategoriška, žaidžia ir kalba kategoriškiau, estai gal labiau atsižvelgdami į suomių pavyzdį, žaidžia švelniau. Bet čia tik asmenybių skirtumai, o ne esminės skirtys požiūryje į geopolitinę situaciją regione.
– Anot politologo Kęstučio Girniaus, prezidentė D. Grybauskaitė tapo vienvalde užsienio politikos dirigente. Ar sutinkate?
– Taip, prezidentė, manau, turi tokias ambicijas ir daugelį dalykų sprendžia. Kiek suprantu, viena situacijų, kodėl kažkada Vygaudas Ušackas buvo pašalintas iš užsienio reikalų ministro posto – būtent dėl tam tikrų nesutarimų, kitokio požiūrio. Žinome, kad prezidentė turi kategoriškesnę poziciją ir tai kelia tam tikras įtampas.
Bet S. Skvernelis šiuo atveju neturi ką prarasti, jeigu jo ambicijos siejamos su prezidento rinkimais, jis atitinkamai ir elgiasi.
– Su kuria šalimi Lietuvai dabar reikia labiausiai dirbti?
– Aš manau, kad Lenkija yra viena šalių, kur potencialas santykiams augti didžiausias. Labu ne tiek apie politinius dalykus, kiek būtent apie ekonominius santykius, energetikos, bendros infrastruktūros vystymo.
Dabar daug kalbama, tarsi Lietuva nebeturi užsienio politikos vizijos. Kažkada siekėme narystės NATO, ES, buvo viskas aišku. Iš tiesų mes turime viziją, tik nežinau, ar tą suvokiame. Mano nuomone, vizija yra narysčių ES ir NATO įgyvendinimas žemėje. To, kas buvo parašyta popieriuje, realizavimas dabar. Ir mes tą darome. Mes integruojamės į ES labiau ir labiau. Mes bandome įgyvendinti tas narystes faktiškai ir tapti integruotais ES ir NATO nariais.