„Gyvūnai darbe“ – tai „Purina“ socialinis projektas, kuris skatina įmones būti draugiškomis augintiniams ir sudaryti sąlygas darbuotojams į darbą atsivesti savo keturkojus draugus. Daugiau informacijos apie projektą rasite čia.
Turbūt pirmiausia kylantis klausimas „Transekstoje“ pamačius tokį neįprastą gyvūnų derinį: o kaipgi jiems sekasi sutarti ir „dirbti“ kartu? Juk ne veltui apie žmones, kurie negali pakęsti vienas kito, sakoma: „pjaunasi kaip šuo su kate“.
„Transeksta“ atstovas spaudai Renaldas Gabartas teigia, kad gyvūnams atsidūrus toje pačioje patalpoje, pirmosios minutės būna įtemptos. Šią įtampą lengviausia pastebėti ant pasišiaušusios katino nugaros. Bet įkaitusi atmosfera netrukus atvėsta ir prasideda įprasta darbo diena.
Kokia ji? Kabineto kampe gulintis katinas Tobis geltonomis akimis stebi klaviatūromis barbenančius darbuotojų pirštus ir „medituoja“, o po energingo 4 kilometrų rytinio pasibėgiojimo pavargusios kalytės Puma ir Rumba ramiai guli prie šeimininko R. Gabarto kojų. Vyras teigia, kad augintinės padeda dirbti, mat prisitaiko prie šeimininko būsenos ir tuo metu, kai jam reikia susikaupti, laikosi rimties.
„Šunis vesdavausi ir į ankstesnius darbus. Kai dirbau „Top Gear“ redakcijoje miesto centre, erdvė prie upės buvo palanki pasivaikščiojimams. Pradėjau vestis „iš reikalo“, nes gyvenome priemiestyje ir gyvūnus reikėjo socializuoti. Pirmą šuniuką atsivedėm, kad jis priprastų prie aplinkos, prie triukšmo, prie judesio darbe. O darbe visiems nuo to buvo tik smagiau. Juk tai – judantys šypsenų generatoriai“, – apie idėjos į darbą vestis gyvūnus gimimą pasakoja R. Gabartas.
Biure dažniausiai būna keturi augintiniai. Be minėtos trijulės, čionai „darbuojasi“ pavojingų krovinių vežimo mokymus vedančios Lianos Gečienės šunelis. Šiuo metu jo darbe nematyti, mat ko kautynių su agresyviu šunimi, ištrūkusiu iš voljero, keturkojis „Transekstos“ darbuotojas liko gydytis namuose.
Anot „Transekstos“ atstovo spaudai, didžiausias rūpestis – kaip į keturkojus reaguos svečiai.
„Į ekspertų kabinetą kiekvieną dieną patenka pakankamai didelis srautas žmonių. Klausimas – ar visiems tai priimtina, ar niekas nėra alergiškas? Kartą viena moteris, pravėrusi duris, pamanė, kad ne čia pataikė. Nepasitenkinimo sulaukiame retai. Žmonės to garsiai nepasako, bet iš veido mimikos supranti, kad fui, plaukai“, – teigia R. Gabartas.
Vyras pastebi, kad augintiniai ne tik pradžiugina šalia dirbančius kolegas, bet ir nuramina šeimininką, kuriam nebereikia galvoti, ar namuose likusiam vienam augintiniui nėra liūdna.
