Kai ėmiau atskirti serentį nuo jurgino ir mokėjau jau kokius 20 gėlių pavadinimų, nusprendžiau, kad kažkur sodyboje turiu įkurti gėlyną. Prie jo aš norėčiau turėti suoliuką ar bent jau gražią kėdę su staliuku. Kad galėčiau sėdėti, gerti kavą ir grožėtis savo užaugintomis gėlėmis.
Pradžioje pasirinkau tokį nuošalų kampelį, prie eglučių, praktiškai viename iš sodybos kampų. Bet tai buvo klaidingas sprendimas. Pirma, dėl to, kad ta vieta buvo prie pat kelio – čia „pramušė", matyt, mano miestietiškumas. Antra, tai buvo pakankamai tamsi vieta. Ir tik vėliau tapo aišku, kad ir augalams ten nepatinka. Net viendienė, kuri visur skelbiama kaip augalas, kuris absoliučiai nereiklus vietai ir dirvai, parodė špygą ir neaugo.
Nors pažiūrėjus atrodė, kad ten galima įkurti gan jaukų kampelį – gėlyną su kokiu dar nedideliu svyrančiomis žemyn šakomis medeliu, tuo mano minėtu suoliuku ir būtinai kvapniu jazmino krūmu, augalai pasakė – ieškok kitos vietos, magistrales mėgstanti miestiete!
Tad antrais sodybos turėjimo metais atsitempiau į vieną lygios žolės plotelį visokių senų linoleumo gabalų ir iš jų pabandžiau suformuoti inksto formos gėlyną. Jau buvau prisiskaičiusi visokių protingų straipsnių apie gėlynų formas, todėl žinojau, kad nereikėtų daryti taisyklingai apvalaus ar kokio kvadratinio. O ir šiaip nebuvo pas mus tvarkingų linoleumo gabalų, tai taip visai ir priverstiniu būdu gavosi ten tas „inkstas“.
Pirma grėsmė gėlynui šioje vietoje buvo kelios kurmio duobytės. Yra toks sprendimas, kaip apsaugoti lysves ir kitas vietas nuo kurmių – dėti tinkliuką. Man iš esmės kurmiai netrukdo ir labai patinka, net galvojau, kad tie jų kauburėliai gėlyne gali puikiai pasislėpti tarp aukštesnių gėlių. Todėl dėl tų kurmiarausių nepergyvenau, dėjau tą linoleumą, kad nereikėtų man rauti velėnos, nes tai sunkus ir alinantis darbas, kuris dar ir nenaudingas vietinei ekosistemai. Čia pagal gamtinės žemdirbystės filosofiją. Todėl nusprendžiau, kad uždengus viskas gražiai nupūs, žemė bus minkšta, su visais kirmėliukais ir kitais geraisiais žemės gyventojais. O man nereikės rauti žolės ir velėnos.
Kai rudenį pakėliau tuos linoleumus, pamačiau daugybę kurmio prišaudytų duobyčių. Vargšas, jis bandė rasti išėjimą tame „inksto“ plote! Pažiūrėjau, kad buvo keli kurmiarausiai ir už „inksto“ ribų – viskas gerai, reiškia jis rado, kur padaryti išėjimą savo namams.
Beje, tikrai esu dėkinga kurmiukui už tai, kad pridarė tų „pašaudymų". Žemė mano gėlyne labai puri, gėlės ten jaučiasi puikiai, nors buvo tokių sodinimų, kai supratau, kad tulpių svogūnėliai nukrito kažkur kurmių šeimynai į virtuvę.
Žodžiu, linoleumas ir žemės pūdymas yra vieni geresnių mano atradimų. Pataupykite nugaras, neplėškite tos velėnos, geriau pūdykite žemę prieš įrengiant gėlyną. Ir girdėkite, ką jums sako augalai, kai renkate jiems nuolatinę gyvenamąją vietą.
