Vašingtonas suteikė vizitui aukštą diplomatinį statusą, pavadindamas jį Baltijos šalių viršūnių susitikimu, o ne eiliniu darbo vizitu.
Susitikimas vyksta itin palankiomis sąlygomis Baltijos šalims. Šįmet visos trys įgyvendins savo įsipareigojimą NATO skirti 2 proc. BVP krašto apsaugai. Tuo jos laimi prezidento Trumpo malonę, juolab kad NATO šalių dauguma abejingai žiūri į savo įsipareigojimus ir vangiai didina karines išlaidas.
Sąlygos palankios ir dėl to, kad Vašingtone vyrauja bene visuotinis pasipiktinimas Kremliumi dėl Skripalių nunuodijimo. Baltieji rūmai gana nelauktai nutarė iš šalies išsiųsti net 60 Rusijos diplomatų ir uždaryti konsulatą San Franciske.
Neatmetama galimybė, kad Trumpas pagaliau įsitikino, jog šiuo metu bergždžia siekti geresnių santykių su Rusija.
Pakito ir Trumpo komanda. Numatomas Valstybės sekretorius M. Pompeo ir naujasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J. Boltonas yra itin kovingi „vanagai“, ne kartą raginę nuversti Irano ir Šiaurės Korėjos režimus. Prieš kelis mėnesius Boltonas komentare aiškino, kad JAV turi teisę pulti Šiaurės Korėją, vykdyti prevencinį karą.
Abu laiko Rusiją nedraugiška, priešiška šalimi, kuri kelia grėsmę JAV nacionaliniam saugumui. Jiems „perkrovimo“ sąvoka visiškai svetima.
Nors Trumpas ėmėsi griežtų priemonių prieš Rusiją, nežinia, ar jo pozicija pakito, ar jis galutinai įsitikino, kad Rusija yra priešas, ar jis sankcijas paskelbė vidaus politikos sumetimais.
Neaiškios ir jo nuostatos Baltijos šalių atžvilgiu, nors neabejotina, kad jis mažai apie jas galvoja ir mažai ką žino. Bus įdomu, kiek jis bus pasirengęs pokalbiui su Baltijos prezidentais, kiek laiko jis skirs susitikimui, kaip jis spaudai komentuos susitikimą.
Antra vertus, nevalia sureikšminti Trumpo pastabų, nes ką jis rytą tvirtina, vakare jau neigia, nenuvokdamas, jog sau prieštarauja.
Pagrindinis susitarimo dėmesys bus skiriama Rusijos grėsmei. Baltijos šalys ne kartą prašė Vašingtoną nuolat dislokuoti savo karių jų teritorijose, dabar ko gero ragins dažniau atvežti karius ir Patriot raketas bei sustiprinti Baltijos šalių oro gynybą.
Pastaruoju metu ne vienas ekspertas ragina JAV į Baltijos ir Juodosios jūras siųsti kovinius pakrančių laivus, gal net sukurti priešakinę bazę viename Baltijos šalių uoste.
Tai esą nedviprasmiškai parodytų, jog JAV turi pastovius diplomatinius, karinius ir prekybinius interesus šiame regione.
Jūreivių ir jų šeimų dislokavimas parodytų Baltijos šalims, kad JAV yra patikimas, jas pasirengęs ginti partneris. Vašingtono pasitarime gali būti priimta nutarimų dėl karinių laivų Baltijos jūroje.
Suprantamas Lietuvos noras, kad jos sąjungininkai, ypač JAV, konkrečiai demonstruotų savo ryžtą ginti Lietuvą ir imtųsi priemonių, kurios tai užtikrintų ir iš dalies atbaidytų Rusiją.
Bet kiekviena nauja priemonė sukelia Maskvos kontrpriemonę.
Rusija nenusileis ir dėl to, kad ji mano, jog NATO atsakinga už įtampų didinimą, telkdama daugiau karių prie Rusijos vakarinių sienų. Lenkija ir Rumunija sutiko savo teritorijose dislokuoti antiraketinį gynybos skydą, kuriuo siekiama apsisaugoti nuo galimo Irano ar Šiaurės Korėjos antpuolio. Maskva mano, kad skydas nukreiptas prieš ją, Kaliningrado srityje išdėstė raketas „Iskander“, kurios be abejo jau yra NATO taikiklyje.
Jei Lietuva įgytų priešraketines sistemas „Patriot“, Rusija į jas nukreiptų savo raketas. Jei NATO įkurtų laivyno bazę Baltijos jūroje ar į ją dažniau siųstų karinių laivų, Maskva parengtų atsaką.
Vienu žingsniu Lietuva didina savo saugumą, savo veiksmais Rusija iš dalies jį neutralizuoja. Išsivystė klasikinė saugumo dilema. Vienos pusės pastangos užtikrinti savo saugumą skatina varžovą imtis kontrpriemonių. Užsisuka užburtas saugumo neužtikrinantis veiksmų ratas, kuris didina konflikto tikimybę.
Ginkluotės varžybos yra pavojingas dalykas. Nėra jokių garantijų, kad jos baigsis be konflikto, kaip per Šaltąjį karą. Kubos raketų krizė ir kai kurie kiti incidentai primena, jog gera baigtis nebuvo užprogramuota.
Kai kuriais atžvilgiais padėtis tuo metu buvo pastovesnė. Skiriamoji linija tarp Vakarų ir sovietų blokų buvo aiški ir nusistovėjusi, ypač po 1956 m. Vengrijos revoliucijos ir Berlyno sienos pastatymo.
Sausumos karo tikimybė buvo minimali, Sovietų Sąjunga buvo labiau užsisklendusi savyje, tad būta mažiau neperiferinių trinties ir konfliktų taškų. Tais laikais nebuvo jokių abejonių, kas yra ir kas nėra karo veiksmas, kas leistina ir kas sukels griežtą atsaką.
Interneto amžiuje įsiviešpatauja migla. Potencialios kibernetinės atakos ištrina kadaise aiškią skiriamąją liniją tarp karinių ir nekarinių veiksmų. Jėgainės subombardavimas yra akivaizdus karo veiksmas, o vykdytojo tapatybė tučtuojau ir nedviprasmiškai identifikuojama. O ką reaguoti, jei „hakeriai“ sužlugdo svarbios jėgainės veikimą, juolab kad nepaprastai sunku nustatyti, kas atsakingas.
Net jei žinoma, kad tai kompiuterių iš Rusijos darbas, dar reikia nustatyti, ar jie nebuvo valdomi iš kitos šalies. Kuo daugiau neaiškumų, tuo didesnė galimybė, kad bus priimtas neadekvatus sprendimas.
Be to, JAV ir Rusijos politinės klasės yra gerokai priešiškiau nusistačiusios viena kitos atžvilgiu negu per Šaltąjį karą. Vašingtone beveik neįmanoma tarti gerą žodį apie Rusiją, o Maskvoje kiekvienas iššūkis JAV, kiekviena provokacija entuziastingai priimama.
Mažiau keičiamasi informacija. Praeitą savaitę Rusija išbandė naują tarpžemyninę raketą, JAV iš anksto nepranešusi. Sunku turėti dialogą, išaiškinti neaiškumus, kai nesišnekama.
Net prieš dvejus metus tvirtai tikėjau, kad nebus karinės konfrontacijos daugiausiai dėl to, kad tikri ekspertai buvo tuo įsitikinę.
Pastaruoju metu jų nuostatos keičiasi. Seniai praėjo tos dienos, kai Rusija buvo silpna, demoralizuota, iš dalies Vakarų pranašumų įbauginta. Nūdienos Rusija turi techniškai pažangias, modernias ginkluotąsias pajėgas. Kremlius siekia įtvirtinti savo statusą kaip vieną pasaulio galybių, potencialios konfrontacijos atveju nesitrauks atgal. Trumpas ir Boltonas nėra vieninteliai kaubojai Vašingtone.
Yra dar vienas, mums svarbus pokytis. Per Šaltąjį karą numatomasis frontas buvo siena tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos, beveik už tūkstančio kilometrų. Lietuva ir kitos Baltijos šalys, kaip ir Ukraina, dabar yra pafrontės šalys.
Tikimybė išvengti karo sūkurio mažesnė. Nežinau, ar JAV nutarimas Klaipėdoje ir Rygoje įkurti laivyno bazę ar raketų „Patriotas“ dislokavimas būtų svarus įnašas į Lietuvos saugumą, ko gero, šiek tiek prisidėtų, bet neabejoju, kad Maskva negailėtų priemonių jam neutralizuoti, grąžinti status quo ante.