Lietuvos pramonininkų konfederacija Vyriausybei, Seimui bei Energetikos ministerijai pateikė savo poziciją, kaip ketinama energetiką vystyti pramonės sektoriuje. Joje teigiama, kad dujų iki 2050 metų bus atsisakoma energijos gamyboje bei visuose sektoriuose, kur tai technologiškai įmanoma. Tuo pačiu pramonininkai baiminasi, kad valdžia dirbtinai nestabdytų dujų vartojimo mažinimo vien tam, kad būtų išlaikoma dujų infrastruktūra. Tačiau energetikos ministras ramina, kad dirbtinių kliūčių nebus.
Anot energetikos eksperto ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo nario Martyno Nagevičiaus, šiuo metu Seime svarstomoje energetikos strategijoje, nors ir iškeltas siekis atsisakyti iškastinio kuro, tuo pačiu matyti noras išlaikyti dujų vartojimą, kad nebrangtų infrastruktūra.
„Kadangi nėra aiškaus apibrėžtumo toje pačioje energetikos strategijoje, yra lyg ir noras, kad dujų vartojimas augtų. Jis kilęs dėl to, kad reikia išdalinti infrastruktūros kaštus didesniam skaičiui vartotojų, ir tai iš esmės prieštarauja iškastinio kuro atsisakymui, kuris yra energetikos strategijoje“, - Eltai sakė M. Nagevičius.
Pramonininkai savo rašte prašo parengti „pasitraukimo strategiją“, kad mažėjant dujų vartojimui mažėtų ir infrastruktūros išlaikymo kaštai. Tokiu atveju daliai vartotojų nustojus vartoti dujas, likusiems už tokią infrastruktūrą kaip dujotiekiai ar suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas nereikėtų mokėti brangiau.
„Pavyzdžiui, jeigu yra neperspektyvi dujų atšaka, kur nėra didelio vartojimo, reikėtų ieškoti, kaip visą tą atšaką atjungti, o ne po vieną vartotoją. Sakykime, jeigu dujofikuojamos teritorijos, tai tik ten, kur matomos ilgalaikės perspektyvos - bent 20 metų. Reikia planuoto pasitraukimo ir planuoti dujų vartojimo mažėjimą“, - aiškina M. Nagevičius.
Pasak jo, šiuo metu jau daugiau nei pusę dujų Lietuvoje suvartoja trąšų gamintoja „Achema“, todėl susidaro situacija, kai visi dujų vartotojai priklauso nuo jos sprendimų, o ir pačiai įmonei tenka didelė našta.
„Išeina taip, kad nuo „Achemos“ valios pradeda priklausyti daugybė dujų vartotojų. Jeigu „Achema“ staiga bankrutuotų arba sugalvotų atsivežti amoniaką, užuot pati jį gaminusi, pradėtų iš pusfabrikačių gaminti trąšas ir nebepirktų dujų, likusiems vartotojams infrastruktūros išlaikymas padidėtų trigubai“, - sakė jis.
„Tikrai nėra taip, kad yra sąmoningai siekiama išlaikyti vartotojus. Bet kokiu atveju pasitraukimas nuo iškastinių išteklių yra neišvengiamybė. Taip, galbūt tam tikro laiko klausimas, kada mes technologiškai būsime tam pasirengę. Visiškai sutampa vizija su tuo, kad tas pasitraukimas turi būti paremtas kaštų mažinimu dabartiniams vartotojams“, - tikino Ž. Vaičiūnas.
Jo teigimu, kol kas kalbant apie tokią infrastruktūrą kaip SGD terminalas, sunku tikėtis didelio lankstumo, mat iki 2024 metų Lietuva turi nuomotis laivą-saugyklą. Tačiau šiuo metu yra renkamasi, ką su terminalo laivu daryti ateityje - išpirkti, nuomotis dar 10 metų ar nuomotis dar 20 metų. Anot Ž. Vaičiūno, pagrindinis tikslas bus, kad būtų sektoriaus lankstumas.
„Mūsų tikslas - užtikrinti tokią sistemą, kuri būtų kuo lankstesnė“, - tikino Ž. Vaičiūnas.
Perklaustas, ar tai reiškia, kad bus priimtas spendimas išpirkti SGD laivą, nes tuomet jo nebereikiant būtų galima jį parduoti, ministras teigė, kad lieka ir kitų variantų - pavyzdžiui, trumpalaikės nuomos.
Anot Ž. Vaičiūno, infrastruktūros kaštai ateityje visgi turėtų vartotojams palaipsniui mažėti ir iš dujų sektoriaus pasitraukti reikėtų palaipsniui. Jis neatmetė, kad Lietuvos dujų infrastruktūra ateityje gali būti naudojama tik dujų tranzitui į kitas šalis. Tačiau, anot jo, dujų infrastruktūra ateityje gali pasikeisti iš esmės, dėl ko keistųsi ir jos išlaikymo kaštai.
„Neturime pamiršti visų technologinių aspektų. Šiuo metu atsiranda išdujinimo stotelės, kurios keičia infrastruktūros pobūdį. Tai ta paskirstytoji generacija, kuri šiuo metu yra elektros energetikos sektoriuje, turbūt panašių tendencijų galime matyti ir dujų sektoriuje“, - teigė Ž. Vaičiūnas.
Pramonininkai taip pat žada, kad iki 2050 metų pradės vartoti tik iš atsinaujinančių išteklių pagamintą elektros energiją, gamins ją patys. Be to, žada prisidėti prie elektros paklausos valdymo. Pastarąją idėją Lietuvoje iškėlė elektros perdavimo operatorė „Litgrid“, norinti, kad piko metu, kai labiausiai trūksta elektros, reikėtų ne daugiau jos pasigaminti ar importuoti, o būtų galima susitarti su pramone, kad ši sustabdytų gamybą ir gamintų tuomet, kai elektros poreikis yra mažesnis.
Šiuo metu Seimo komitetuose svarstoma Lietuvos energetikos strategija, kurioje numatoma iki 2050 metų iš atsinaujinančios energijos pasigaminti 80 proc. energijos.
