„Komandantė man buvo Dievas. Visuomet buvau pasirengęs už jį numirti, tačiau viskas pasikeitė, kai kartą nugirdau jo pokalbį su Kolumbijos narkotikų prekeiviais“, – tokiais žodžiais prasideda knyga „Dvigubas Fidelio Castro gyvenimas“. Reakciją į šios knygos pasirodymą galima prilyginti bombos sprogimui.

Knygos autorius – buvęs Kubos lyderio asmens sargybinis Juanas Reinaldo Sanchezas, tarnavęs jam 17 metų. 2008 metais iš Laisvės salos jis pabėgo į Meksiką, o iš ten – į Jungtines Valstijas.

Vyras papasakojo, kad Kubos revoliucijos lyderiui priklausė daug nekilnojamojo turto. Tarp jam priklaususių objektų – privati Cayo Piedra sala. Ten stovėjo asmeninė lyderio vila, apstatyta prabangiausiais baldais, ir dekoruota dramblio kaulu. Čia veikė ir vėžlių veisimo ferma, buvo ir asmeninis delfinariumas. O F. Castro dvare Havanoje veikė nuosavas medicinos centras, krepšinio aikštelė, privati prieplauka ir net kėglinė ant stogo.

Kai 2006 metais žurnalas „Forbes“ sudarė dešimties turtingiausių diktatorių sąrašą, į jį pateko ir „komandantė Fidelis“. Leidinys teigė, kad jo turtas buvo vertinamas 900 mln. JAV dolerių.

Pats F. Castro pasipiktino tokia informacija ir išreiškęs savo nepasitenkinimą niršia tirada pažadėjo patraukti atsakomybėn visus, kurie skleidžia tokį šmeižtą.

Komandantė teigė, kad Vakarų žiniasklaidos skelbiamas skaičius yra realus – 900, tačiau ne milijonų ir ne dolerių, o pesų (maždaug 43 JAV doleriai) per mėnesį. F. Castro teigė, kad gyvena kaip paprastas kubietis. O kalbant apie nekilnojamąjį turtą, tai jam esą priklausė tik sukrypusi žvejo trobelė ir paprastas butas Havanoje.

„Tai melas. Toje trobelėje jis priimdavo tik tuos, kurie atvažiuodavo pas jį su oficialiu vizitu. O iš tiesų jis gyveno didžiulėje viloje už miesto“, – teigė J. R. Sanchezas.

Iš viso pabėgęs apsaugininkas suskaičiavo, kad Kubos revoliucijos lyderiui priklausė 20 prabangių nekilnojamojo turto objektų. Į savo privačią salą komandantė plaukdavo nuosava jachta „Aquarama II“. Jo asmens sargybinio teigimu, laivo interjerui buvo panaudota brangi Angolos mediena.

Tačiau tai, kaip Kubos lyderis įgijo tokią jachtą, skelbiama prieštaringa informacija. Remiantis viena versija, tai sovietinio lyderio Leonido Brežnevo dovana. Remiantis kita versija, F. Castro ją nusipirko pats.

Tai, kad sovietiniai lyderiai mėgo siųsti komandantei dovanų, nebuvo paslaptis. F. Castro garaže stovėjo Nikitos Chruščiovo padovanotas ZIL-111 bei karinis visureigis GAZ-69. Tačiau lyderio automobilių parke buvo ir vakarietiškų automobilių. Kaip teigia F. Castro apsaugininkas, labiausiai komandantė mėgo savo „Mercedes“.

Kalbant apie drabužius, tai jaunas F. Castro paprastai viešumoje pasirodydavo apsivilkęs rusvai žalios spalvos uniforma ir užsidėjęs kepurę plačiu snapeliu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis ėmė vilkėti sportinį kostiumą, tačiau tai nereiškia, kad jis nemėgo brangių aksesuarų, teigia J. R. Sanchezas.

Jo teigimu, komandantė turėjo didelę prabangių šveicariškų laikrodžių „Rolex“ kolekciją. O vizito Sovietų Sąjungoje metu 1963 metais F. Castro segėjo iš karto du „Rolex“ laikrodžius. Tuomet žurnalistams sakyta, kad taip reikėjo, nes vienas laikrodis esą rodė Havanos laiką, o kitas – Maskvos.

Knygoje taip pat pasakojama, kad komandantė nemėgo šalyje gaminamo romo ir pirmenybę teikė škotiškam viskiui. Tiesa, cigarus jis mėgo vietinius: kaip ten bebūtų, o geresnių cigarų už kubietiškus nėra. Be to, cigarų dėžutėje jis esą saugojo brangius Angolos deimantus.

Taip prabangiai gyventi slapta nuo jam visiškai paklusnių prastų kubiečių F. Kastro galėjo, anot pabėgusio apsaugininko, iš pinigų, gautų iš kokaino ir marihuanos kontrabandos.

Prekeiviams narkotikais Kuba buvo pirminis punktas: narkotikai buvo gabenami čia iš Pietų Amerikos, o vėliau – į Jungtines Valstijas. J. R. Sanchezas yra įsitikinęs, kad komandantė asmeniškai kontroliavo šį procesą saloje. Prekeiviai narkotikais su jo palaiminimu plukdė narkotikus į Floridą, o vėliau ateidavo pas F. Castro dalintis gautais pinigais.

F. Castro buvo kilęs iš gana pasiturinčios plantatoriaus šeimos. Skirtingai nuo daugelio savo bendražygių, kurie vaikystėje skurdo, kairės politinėmis idėjomis jis susidomėjo tik studijuodamas teisę Havanos universitete. Perskaitęs Josifo Stalino, Vladimiro Lenino ir Levo Trockio darbų, jis ėmė dalyvauti demonstracijose prie Amerikos ambasados ir ginti vargšus valstiečius teisme.

F. Castro mėgino nuversti Dominikos diktatorių Rafaelį Trujillo, tačiau jam nepavyko. Visiškai atsitiktinai atsidūręs Kolumbijos sostinėje Bogotoje sukilimo metu jis suprato du dalykus: kokią siaubingą galią turi liaudies pyktis, ir kaip greitai jis nurimsta, jeigu nėra kam tai liaudžiai vadovauti.

Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje po perversmo į valdžią atėjo diktatorius Fulgencio Batista. F. Castro su bendražygiais mėgino išprovokuoti sukilimą prieš F. Batistą, tačiau operacija žlugo.

Būsimą komandantę teismas nuteisė kalėti 15 metų. Teisme jis pasakė savo garsiąją kalbą, kuri vėliau subyrėjo į citatas, ir kurią užbaigė fraze: „Istorija mane išteisins“. Tačiau F. Batistos režimas pasirodė esąs maloningas kitaminčiams: po dvejų metų F. Castro išėjo į laisvę pagal amnestiją.

Išėjęs į laisvę, jis išvyko į Meksiką. Ten iš karto ėmė burti šalininkų būrį, kad galėtų sugrįžti į Kubą su ginklu rankose. 1956 metais jis sugrįžo su nedideliu būriu šalininkų motorine valtimi „Granma“ ir per kelis mėnesius sugebėjo užgrobti valdžią šalyje.

Savo politinėje programoje „Manifestas Nr. 1“ jis paskelbė atiduodantis žemę valstiečiams, industrializaciją, pramonės nacionalizavimą ir nemokamą švietimą.

Atsidūręs valdžioje, F. Castro greitai susipyko su Jungtinėmis Valstijomis, susidraugavo su Sovietų Sąjunga, o taip pat perkratė visą Kubą ir sukūrė saloje „teisingumo valstybę“ (žinoma, pagal savo suvokimą).

Liudininkų teigimu, F. Castro buvo neįtikėtinas žmogus: jis sugebėdavo pirmaisiais žodžiais patraukti minios dėmesį ir jį išlaikyti valandų valandas.

Be to, komandantė, žinoma, nebuvo pacifistas ir jam nebuvo būdingas maloningumas disidentams, kuris kainavo F. Batistai valdžią. Po jo atėjimo į valdžią Kuboje buvo sušaudyta tūkstančiai (F. Castro priešininkai sako, kad dešimtys tūkstančių) jo politinių oponentų, maištingų valstiečių ir F. Batistos režimo šalininkų.

Naują valdžią teko ginti: pavyzdžiui, 1961 metais Kiaulių įlankoje įvyko garsioji operacija, kai padedant amerikiečiams, į krantą Kuboje išsilaipino 1500 kubiečių emigrantų desantas, apmokytas Nikaragvos stovyklose. Greičiausiai tai buvo Jungtinių Valstijų organizuota „žvalgyba mūšiu“: kai Amerika pamatė, kad desantą sutriuškino paties komandantės vadovaujami kubiečiai, jie atsitraukė.

1962 metais amerikiečiai pareikalavo įvesti Kubai sankcijų, tačiau toliau ekonominio spaudimo reikalai nepajudėjo: Tarybų Sąjunga, kuriai atstovavo N. Chruščiovas, gana įtaigiai pamojavo raketomis su atominėmis kovinėmis galvutėmis, ir taip išsprendė Karibų krizę.

F. Castro ne kartą mėginta nužudyti. Amerikiečiai skaičiuoja, kad buvo įvykdyta šimtas pasikėsinimų, o kubiečiai jų suskaičiavo daugiau nei 600. Jį mėgino nušauti, nunuodyti, susprogdinti. Tačiau gera sveikata ir likimas saugojo Fidelį.

F. Castro valdymo metais visuomenės susisluoksniavimas pasiekė katastrofišką mastą. Pakenčiamai saloje gyveno ir gyvena tik su turizmo sektoriumi susiję vietiniai (įskaitant ir vyrus bei moteris, užsiimančius prostitucija bei prekyba žmonėmis), o taip pat valdžios viršūnių atstovai.

Kaip ir žadėjo, F. Castro įvedė nemokamą švietimą ir medicinos paslaugas. Sovietmečiu kai kurie jauni kubiečiai mokėsi Tarybų Sąjungoje.

Pastaruoju metu Kuba pamažu keičiasi. Kubiečiai turi išmaniųjų telefonų, o gatvėmis važinėja ne tik amerikietiškas 5-6 XX amžiaus dešimtmečio raritetas (valdant Fideliui, gyventojai galėjo turėti tik automobilį, pagamintą prieš F. Castro ateinant į valdžią) ir sovietiniai „Žiguliai“, bet ir pakenčiamos būklės šiuolaikiniai automobiliai.

Viena iš žymiausių XX amžiaus istorinių asmenybių – F. Castro – mirė 2016 metais, jam buvo 90 metų. Aktyvią veiklą jis nutraukė prieš dešimt metų, o salos valdymą perdavė broliui Rauliui, kuris iki tol buvo jo dešinioji ranka ir pagrindinis reikalų patikėtinis.

Daugelyje šalių, ypač Pietų Amerikos, F. Castro net ir po mirties (ir gana garsių laidotuvių, kurios virto tarptautinio masto įvykiu) išlieka dievinimo objektu. Ginčai dėl to, kas jis buvo – kruvinas diktatorius ar didis ir labai pasiaukojantis kovotojas su amerikietiškuoju imperializmu – veikiausiai nutils dar negreitai.