Be šių patiekalų į kasdienį racioną eksperimento sumanytoja leido sau įtraukti prasčiausių sardinių konservų, kuriuos tepdavo ant skrebučių, sriubos iš pakelių ir vištienos maltinių su minimaliu kiekiu mėsos. Kaip pati prasitarė leidiniui „The Sun“, kartkartėmis leido sau pasimėgauti viena kita kriauše.
Vandenyje virta avižų košė, į kurią moteris įmaišydavo šaukštelį džemo, labiau priminė kiaulių jovalą nei apetitą žadinančius pusryčius.
O vien pažvelgus į vadinamuosius vištienos kotletus – tiesą sakant, bemaž bemėsį produktą, – išdėliotus ant pomidorų padažu neva paskanintų spagečių, į kuriuos dar įmestos kelios nuo taukų žvilgančios bulvės, bet koks noras valgyti kaipmat dingsta.
Visą savaitę vien tokį maistą ragavusi moteris – „Plymouth Herald“ žurnalistė, vardu Katie, – neišsisukinėdama prisipažino, kad nors užsibrėžto biudžeto ir neviršijo, nenutraukti eksperimento pavyko tik didelėmis valios pastangomis.
Vištienos maltinių vartojimą ji prilygino traumuojančiam iššūkiui.
Vis dėlto sunkiausia buvo tada, kai alkiui raižant vidurius privalėdavo atsisakyti sultingo kepsnio ir statytis priešais save eilinę lėkštę šleikštulį keliančių spagečių.
Košmarišką režimą ištvėrusi britė su siaubu prisimena, kaip rytais labiausiai norėdavo išsivirti kiaušinių, tačiau sėsdavosi priešais vandenyje virtas avižas – net pieno namuose nebuvo.
„Vištienos maltiniuose buvo minimalus procentas mėsos, todėl man, pratusiai prie visiškai kitokio maisto, juos valgyti buvo tikrai kančia“, – prisipažino Katie.
„Vis dėlto sunkiausia dalis laukdavo vakare, ir ne tik dėl to, kad tada valgydavau paskutinį kartą per dieną, bet ir todėl, kad privalėdavau apsieiti be sau įprasto kepsnio“, – sako ji.
Apsipirkinėjimas žemų kainų parduotuvėje ir pigiausių produktų paieškos su skaičiuotuvu rankoje buvo kasdienis savaitę trukusį iššūkį įveikusios britės rūpestis.
Pirkti produktus, kuriems buvo taikomos nuolaidos, ji negalėjo, nes turėjo elgtis taip, tarsi po eurą maistui galėtų skirti visą gyvenimą, o prekės juk nukainojamos retai ir ne visam laikui.
„Po valandą ir 28 minutes trukusių paieškų mano pirkinių vežimėlyje jau buvo prekių už 6,83 svaro (7,84 euro). Susikrovusi pirkinius į krepšį, išvairavau vežimėlį iš parduotuvės ir pasukau į automobilių stovėjimo aikštelę“, – pasakoja moteris.
Iškeldama pirkinius iš vežimėlio Katie pastebėjo, kad viena spagečių pakuotė praplyšo ir makaronai byra pro vežimėlio šoną.
„Nors naujai spagečių pakuotei pinigų tikrai turėjau, eksperimento taisyklės reikalavo elgtis ypač atidžiai, todėl negalėjau sau leisti grįžti į parduotuvę dėl per aplaidumą sugadintos prekės“, – paaiškino moteris.
Tų makaronų turėjo užtekti porai vakarienių, o dabar jie voliojosi ant grindinio. Nors pakelis tekainavo 20 pensų, norint suprasti svarą per dieną maistui išleidžiančių piliečių dalią, svarbu suvokti, kad net tokios nedidelės sumos jie negali išleisti papildomai.
Nors kasdien valgyti tą patį maistą buvo nelengva, iššūkį sau metusi moteris tikina, kad eksperimentas ją nemažai išmokė.
Ji teigia suvokusi, kad labiausiai žlugdo mintis, jog neturi pasirinkimo, kad pirkti maistą spontaniškai, kai pasijunti išalkęs, užuot iš anksto jį gaminus, yra prabanga.
„Kasdien maistui skirti po svarą, žinoma, įmanoma, tačiau nelengva“, – teigia ji.
